„Bohemiečių“ režisierei Daliai Ibelhaptaitei pastaruoju metu tenka nemažai veiklos. Ir tai ne tik ruošimasis premjerai, bet ir teisėjavimas TV3 televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Tokį krūvį atlaikytų ne kiekvienas. Panašu, kad ir D. Ibelhauptaitei organizmas ištarė „stop“. Moteris atsidūrė ligoninėje.
„Prieš „Fausto“ generalinę repeticiją geriausia vieta semtis įkvėpimo, tvarkyti degančius reikalus, surašyti pastabas solistams ir... Pabūti tyloje – na, tuomet, kai pats telefonu nekalbi“, – dalindamasi gerbėjus sutrigdžiusia nuotrauka rašė veiklioji režisierė.
Apie premjerą
Kartu su režisiere Dalia Ibelhauptaite, didingą muzikos kūrinį ruošia maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei būrys geriausių operos solistų, kurių priešakyje – pagrindinę partiją atliksiantis Edgaras Montvidas.
šiam projektui D. Ibelhauptaitė subūrė vieną stipriausių desantų. Scenoje išvysime Vokietijoje dirbančius Laimoną Pautienių ir Almą Švilpą, neseniai visus sužavėjusį Skarpijos vaidmeniu „Toskoje“, Tadą Girininką, kurio naujausias roles greitai teks skaičiuoti bene dešimtimis, iš motinystės atostogų grįžusią žavingąją Ievą Prudnikovaitę, išraiškingąją „Trubadūro“ Azučeną – Jovitą Vaškevičiūtę ir dar daugiau...
Puikiai žinoma Fausto istorija ypatingai aktuali ir šiandien, kuomet gyvename pasaulyje, kuriame esame skatinami galvoti apie tai, ko dar nepadarėme, nesuspėjome, nepasiekėme. Labai skubame gyventi ir galvodami, jog kiekviena proga yra vienintelė, dažnai linkstame į kraštutinumus. Šiandien mes siekiame ne mokslo, žinių, dvasinių vertybių, o materialinių turtų. Būtent į tai ir atsigręžia ir Mefistofelio suviliotas Faustas, - savo gyvenimo saulėlydyje vienišai dienas leidžiantis daug pasiekęs mokslininkas, atidavęs savo gyvenimą žinioms.
Žinoma, jog šią, viduramžiuose vykstančią istoriją galima lengvai perkelti į mūsų dienas, tačiau tiek Getės, tiek Guno kūriniai savyje turi kažkokios ypatingos mistikos, jog tai norisi kažkaip išlaikyti. Iš dalies dėl to mes pasirinkome 1870-uosius metus, Paryžių, Prancūzų – Prūsų karo išvakares, - tikrojo dekadanso, hedonizmo laikus, talpinusius velniškus malonumus, pramogas ir didžiulį religingumą, dieviško grožio katedras, Valpurgijos nakties orgijas, įspūdingus kabareto pasirodymus ir... žiaurų skurdą. Taip pasakojime išlieka kažkokia magiška skraiste apgaubto laikmečio žavesio, leidžiančio mums imtis daugybės ryškių ir drąsių vizualių sprendimų bei išlaikyti tą visus paskandinusį paleistuvystės rūką bei plonytę liniją skiriančią meilę ir žvėrišką aistrą.
Žinoma, tai nebus istorinis nei istorinis spektaklis, nei tuštybių mugė, - ruošiantis šiam darbui iš tiesų norėjosi gilaus, mąslaus kūrinio bei galimybės pažvelgti į gerai žinomą istoriją iš tam tikros distancijos. Juk čia nagrinėjamos mums visiems svarbios temos apie tai, ką kiekvienas iš mūsų galėtume paaukoti vardan savo svajonės? „Faustas“ narplioja aštriausias žmogaus aistras ir vidinius konfliktus, jo nesustabdomą norą turėti vis daugiau ir daugiau...“
Pasak D. Ibelhauptaitės, „Fausto“ premjera be abejonės pavergs melomanus, didžiulėmis arijomis ir ryškiais muzikiniais numeriais. Be to, spektaklis bus itin vizualus – tiek scenografas, tiek ir kostiumų dailininkas giliai panirę darbuojasi pasirinktame laikmetyje, suteikiančiame jiems beribes fantazijos galimybes. Tiesa, laimingos pabaigos, kaip ir pridera operai, režisierė nežada: „Nepanašu, jog Faustas kada nors galėtų grįžti atgal. Jis nusigyvena iki tiek, jog tampa savo paties iškamša, praranda ne tik savo žmogiškąją šviesą, tačiau sudaužo ir kitų gyvenimą.“
