Fenomenalus atvejis – Muzikos akademijos antrakursiai su pedagoge Laima Adomaitiene sukūrė spektaklį, kuris jau dabar galėtų būti įtrauktas į kurio nors valstybinio teatro repertuarą. Tai yra ne tik stebėtina jaunųjų aktorių pradžia, bet ir visiškai naujas žingsnis L. Adomaitienės kūrybiniame kelyje. „Inteligentų palata“ pagal to paties pavadinimo lietuvių literatūros klasiko Antano Vienuolio apysaką parodyta Lietuvos Rusų dramos teatro mažojoje salėje birželio 15 d.
Iki šiol Adomaitienės pavardė buvo daugiau siejama su judesio teatru, su savito psichologizmo paieškomis. Antano Vienuolio „Inteligentų palatos“ sceninis tyrimas, kurio pagrindiniai dalyviai – Muzikos ir teatro akademijos antrojo kurso studentai – atvėrė naujas tiek šios menininkės, tiek lietuviškos pedagogikos galimybes. Po šio spektaklio Laimą Adomaitienę galime vadinti stipria pedagoge praktike.
Taip jau susiklostė, kad didieji Lietuvos teatro metrai vis dažniau aptarnauja kitas valstybes. Jų mokiniai kaip sigutės našlaitėlės gyvena su jų logotipais, tačiau realiai su jais turi mažai galimybių bendrauti. Adomaitienė ėmė ir pakeitė tokią praktiką: ji paaukojo tiek laiko ir darbo, jog tik ką pradėjusių žengti profesionaliuosius žingsnius aktorių kūryba sužavėjo ir patraukė savo magiška paslaptimi.
Adomaitienė, pastačiusi etiudų spektaklį, įveikė ir akademinę, ir režisūrinę užduotį. Ji pasipriešino tai liaudies teatrų tradicijai, kuri įsitvirtino Muzikos ir teatro akademijoje. Komisijos, su realia teatrine praktika neturinčios nieko bendro, šią aukštąją mokyklą pavertė pajuokos objektu. Vaikai mokomi, bet kažkodėl neišmokomi net kalbėti. Kai netransliuojama mintis, tai rėk nerėkęs, ji išsisklaidys vos už pusės metro. Aktoriai mokomi strikinėti ir demonstruoti savo „besivystančius“ balsus ir judesius. Adomaitienė, sąmoningai ar pasąmoningai, atsigręžė į rusų pedagogiką. Pirmiausia ją galiu lyginti su Georgijaus Tovstonogovo ir Arkadijaus Kacmano mokykla, nes mokiausi teatrologijos kurse, kuris penkis metus glaudžiai bendravo su šių pedagogų mokiniais. Nors labiausiai galima būtų šį Adomaitienės darbą sulyginti su Piotro Fomenkos mokinių spektakliu – Aleksandro Ostrovskio „Vilkai ir avys“. Šis spektaklis Fomenką padarė nemirtingu visiems laikams. Gaila, kad Lietuvoje nėra asmenybių, kurie galėtų įvertinti tokius darbus. Nes ta dykvietė, kurią jaučia nors kiek daugiau teatrui atsidavę žmonės, darosi nebepakeliama.
Julius Paškevičius (Gydytojas Raginas) ir Tadas Montrimas (Gydytojas Kalvaitis). Artūro Samaliaus nuotrauka
Adomaitienės spektaklyje nuo paprasto žodžio, detalės, judesio užauginamas personažas, kuris per pakankamai trumpą sceninį laiką sugeba išlaikyti ne tik savąją temą, bet tapti didžiulio ansamblio nedaloma dalimi. Kiekvienas aktorius „Inteligentų palatoje“ tapo ne tik išskirtiniu, bet ir spinduliuojančiu savo sudėtingo likimo aurą. Kiekvieno nelaimėlio istorija šiame spektaklyje – ne vien likimo, bet tuo pačiu ir gyvenimo grožio ženklas, apie kurį ir rašė Antanas Vienuolis.
Sudėtingo likimo rašytojas gimė ir brendo daugiausia lietuvių rašytojų užaugintame Anykščių krašte, bet gyvenimo buvo nublokštas į pačias toliausias pasvietes. Jo kūryba yra tokia įvairi ir gausi, kad net keista, kodėl iki šiol ji taip vangiai įsisavinama. Negali sakyti, kad literatūros paveldo tyrimai smarkiai pasistūmėjo į priekį nuo sovietmečio laikų, kada šiuos darbus stabdė neobjektyvūs ideologiniai pamatai.
Gabrielė Malinauskaitė (Tarnaitė Verutė) ir Tadas Montrimas (Gydytojas Kalvaitis). Artūro Samaliaus nuotrauka
Tikrąjį Vienuolio reikšmių žemėlapį šiandien išskleidė būtent jaunųjų teatralų kursas. Įvairių linijų moduliacijos, jų susikirtimai ir išsiskyrimai supynė tokį audinį, kuris, neabejoju, jiems patiems dar liko iki galo nesuprastas.
Kuo ypatinga lietuviška tikrovė, kurią išsamiai pristato Vienuolis? Kaip pavadinti šį stilių? Ir kodėl jis jaudina labiau, nei bet koks pasaulinės klasikos skolinys? Kodėl „Inteligentų palatą“, parašytą 1921 metais, galima būtų lyginti su Michailo Bulgakovo romanu „Meistras ir Margarita“, kuris buvo pradėtas rašyti daug vėliau – 1928 metais? Arba su Nikitos Michalkovo filmu „Sibiro kirpėjas“ (1998). Nors „Meistras ir Margarita“ turi savo prasmių enciklopediją, „Sibiro kirpėjas“ pavadintas atsaku „Titanikui“, o mūsų Vienuolis priklauso hermetiškai mažai lietuviškos kultūros vienuolijai, šios paralelės nėra dirbtinės. Laima Adomaitienė, poetinio psichologinio teatro išpažinėja, Vienuolio poetinę tikrovę pavertė istorijos ir žmogaus konflikto reginiu. Ir dėl to prozos kūrinys – apysaka – tapo veiksminga ir dramaturginiu požiūriu paveikia medžiaga.
Dainius Jankauskas (Ivanas). Artūro Samaliaus nuotrauka
Nors nesudarytas Vienuolio kūrybos smulkesnis reikšmių žemėlapis, tačiau kiekvieno personažo vedama, Adomaitienė sukūrė kontekstualias žmogaus ir istorijos universalijas. Žmonių ryšiai ir subtilus jų varijavimas išsiskleidė prasmingomis metaforomis, kurios ypatingai svarbios ir pačiam rašytojui. Neįgyvendintos svajonės tarytum suformuoja „minų“ lauką, kuriame nelieka vietos likti sveikam. Šiame gyvenime neišprotėti yra daug sudėtingiau, nei išprotėti. Jaunieji aktoriai nepabūgo kalbėti apie pačias jautriausias ir labiausiai pažeidžiamas žmogaus vietas – apie kraštutines jo būsenas – tai šiandien ne tik nauja, bet ir ypatingai sunki teatro tema.
Marius Čižauskas (Generolas Lisycinas) ir Eglė Leksutytė (Žydė). Artūro Samaliaus nuotrauka
Šiuolaikinės literatūrinės šiai konvencijai priklausančios medžiagos paprastai analizuoja „paraštėse“ atsidūrusių žmonių gyvenimus. Dažnai tai yra tiesiog narkotikų liūne gyvenančių žmonių likimai. „Inteligentų palata“ – kita materija, atskleidžianti daug gilesnius ir plonesnius žmogaus psichikos audinius. Pirmiausia tai priežastys, kurias išprovokuoja ne degradavusi asmenybė, o objektyvių įvykių sunaikinta vertybių sistema – jos žlugimo neatlaiko jautresnės psichikos žmogus.
Oneida Kunsunga (Neramioji Dragūnaitė) ir Milda Štakėnaitė (Plienykas). Artūro Samaliaus nuotrauka
Adomaitienė vaidmenų neperkrauna išankstinėmis prasmių citatomis. Jos žmonės paprasti ir raiškūs. Dėl to jų išprotėjimas yra dvigubai skausmingesnis, nes žiūrovui leista pajusti, kaip iš pažiūros elementarios situacijos suvelia sudėtingiausių santykių gniužulus. Vilčių ir svajonių susidūrimai tampa nebepakeliami. Gyvenimo ir jo aplinkybių numatyti neįmanoma. Režisierė intriguoja žiūrovą, nes dėmesys būna sutelktas į aktorių ypatingai subtilias psichologines būsenas. Pasirodo, čia ne daug kas „laužta iš piršto“. Jauni aktoriai lankėsi psichiatrinėse ligoninėse, kur stebėjo ligonius ir konsultavosi su gydytojais. Jų vaidinami personažai ypatingai jautrūs, gebantys priimti pačius skausmingiausius likimo išbandymus.
Milda Štakėnaitė (Plienykas). Artūro Samaliaus nuotrauka
Šio spektaklio kulminacija – Šalajų ligoninės daktaro Ragino mirtis. Subtiliausi gydymo metodai, atidžiausias dėmesys kiekvienam Dievo išrinktajam tapo didžiuoju išbandymu ir šios istorijos misionieriui. Žmogus nukryžiuojamas pačiu žiauriausiu pavidalu. Adomaitienė keliomis užuominomis skelbia mirtį, bet ta mirtis taip pat lieka poetiška. Norėtųsi tikėti, kad Juliui Paškevičiui Raginas nebus geros pradžios pabaiga. Tokių aktorinės įtaigos aukštumų kartais nepasiekia ilgai teatre gyvenantys aktoriai, o Julius Paškevičiui juk tai yra tik pradžių pradžia. Šis jaunas aktorius, tiksliai pabrėždamas žodžių reikšmes, savo ligonius kaip nuvytusias gėles prikelia naujam gyvenimui. Tarytum mokydamas juos iš naujo vaikščioti, pats nuo nuovargio pradeda klupti. O tiksliau – kaip Bulgakovo kūrinyje – tampa Meistru, kurio dydis ir jėga yra paprastai akiai nematomi. Meistrai gyvena savo gyvenimus, Apvaizdos valioje vykdydami savo misijas. Jie myli žmones tokius, kokie jie yra.
Ieva Andrejevaitė (Mokytoja Tamošiūnaitė). Karolio Mikos nuotrauka
„Inteligentų palata“ – apie žmones, kokie jie yra. Režisierė kartu su aktoriais kuria tokius personažus, kurie pritvinkę kraštutinių būsenų, tačiau nė vienas iš jų nėra perdėtai jausmingas ar patologiškai sutrikęs. Kiekviename iš jų pirmiausia gali atskirti įdomų žmogų ir tik vėliau, sužinojęs jų istorijas, įvertinti aplinkybes. Kančios atjauta – jautriausia, ką parodė antrokai. Tai pozicija, tai yra žmogiškumo faktorius, kurį kiekvienas išreiškia atskirai.
Prie „Inteligentų palatos“ buvo prijungtas ir Antono Čechovo apsakymas „Palata Nr. 6“. Nors inscenizacijos neteko skaityti, tačiau pamačius spektaklį Rusų dramos teatro Mažojoje salėje tenka pripažinti, kad Adomaitienė yra ypatingai subtili inscenizuotoja. Ji ne tik sujungė skirtingus autorius, bet pavertė juos vieniu, reikalaujančiu gilesnės analizės. Adomaitienė pasakojamas situacijas pavertė kino miniatiūromis, kurios buvo demonstruojamos ant baltų draperijų. Sceninis veiksmas tuomet taip pat buvo sustabdomas. Vaizdo proporcijos tiek pat reikšmingos, kiek ir vaizdus lydintysis tekstas. Pasakojamos žmonių istorijos, o jų dokumentika pateikiama tiesiai prieš mūsų akis. Veikėjų išgyvenimai ir jų tėkmė „Inteligentų palatą“ pavertė sezono įvykiu.
Finalinė "Inteligentų palatos" scena. Karolio Mikos nuotrauka
Marius Čižauskas (Generolas Lisycinas), Martynas Vaidotas (Žandaras Žuravliovas), Oneida Kunsunga (Neramioji Dragūnaitė), Ieva Andrejevaitė (Mokytoja Tamošiūnaitė), Gabrielė Malinauskaitė (Tarnaitė Verutė), Milda Štakėnaitė (Plienykas), Gydytojas Kalvaitis (Tadas Montrimas), Julius Paškevičius (Gydytojas Raginas), Eglė Leksutytė (Žydė), Gediminas Gutauskas (Administratorius, pirmininkas), Adelė Teresiūtė (Padėjėja), Dainius Jankauskas (Ivanas), Dovilė Karaliūtė (Seselė Elena), Karina Stungytė (Seselė Zina), Aleksas Martinkus (Sanitaras Motiejus) visą lietuviškos prozos gyvavimo istoriją prisodrino ypatingo grožio ir reikšmių. Daugelis iš šių personažų jau šiandien gali būti vertinami kaip dideli vaidmenys. Šio rašinio formatas skirtas ne jiems analizuoti – svarbu konstatuoti, kad formuojasi rimtas teatrinis kontekstas, kuriame ir gali gimti tikrojo teatro pamatai.
