2004 m. išleista akademiko Zigmo Zinkevičiaus monografija „Istorijos iškraipymai“ skatina žvilgtelti į šiandien išplitusį reiškinį – intelektualinio paveldo klastojimą. Pasirodo, jog tai – puiki priemonė pateikti savus požiūrius tarsi kažkieno kito.
Savintis iškiliausius autorius ir tekstus jau tampa įprasta: Biblija – mūsų, Sokratas – mūsų, Imanuelis Kantas – mūsų, Edmundas Berkas – mūsų, Vincas Kudirka – žinoma, jog mūsų. Šiais atvejais „mūsų“ vaidmenyje – radikalūs kosmopolitai ir tie, kuriuos aštresni kritikai vadina „liberastais“. Etiniams ir etniniams fundamentalistams lieka Adolfas Hitleris, Muhamedas Umaras ir vargšas valstietis Strepsiadas. Ne kažin koks pasirinkimas.
Išties patogu: privatizuojant žymiausius Lietuvos ir pasaulio mąstytojus, alternatyvūs požiūriai demonizuojami. Jei su mumis tokie šviesuliai, kas gi prieš mus? Gal tik padugnės, tamsuoliai, smurtininkai. Pats metas paklausti: kas yra kas?
Pradėkime V. Kudirka – jo atžvilgiu spekuliacijų daugiausia. Lietuvos himno autorius – daugiabriaunė asmenybė, užtai šiandien jį savinasi daugelis, nuo liberastų iki nacių. Pirmiesiems imponuoja didžiojo varpininko pateikiama kritika davatkoms, pastariesiems – kritika žydams. Dar keista, jog V. Kudirkos ideologiniu protėviu neskelbia „Naujoji kairė“ – juk jis vienas pirmųjų lietuvių kalbon išvertė Karlo Markso „Kapitalą“.
V. Kudirkos pasaulėžiūrą geriausiai atskleidžia jo sukurtas himnas, kurio akcentai sudėlioti labai aiškiai: dora ir tiesa, Tauta ir Tėvynė. Jeigu jo doros apibrėžime buvo kas nors revoliucingo, tai tik tai, jog dorą jis atskyrė nuo tikybos arba tikybą – nuo religinių institucijų. Dėl ko taip įvyko, puikiai rodo Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėlyje“. Pats V. Kudirka skelbė: „Nori tikėti – tikėk, bet būk doras. Nenori tikėti – netikėk, bet būk doras“. Drąsiai galima teigti, jog tai – vienas iš lietuvių moralistinės filosofijos pradininkų. Užtai remtis jo žodžiais prieš religinę davatkystę, juodinant moralizmą – paprasčiausia melagystė.
1902 m. iš V. Kudirkos „Varpo“ užgimusi Lietuvių demokratų partija paskelbė šūkį: Lietuva – lietuviams. Ar šį teiginį vartojo pats „Varpo“ steigėjas, tegul atsako jo biografai. Aišku viena: kosmopolitinės „pilietiškumo“ koncepcijos jam buvo svetimos.
Reikia pripažinti – V. Kudirka išties prijautė socializmui, tačiau jo socializmas buvo tautinis. Ne ta prasme, kurią tautiniam socializmui suteikė A. Hitleris, o greičiau – Edvardo Benešo tipo. Dėl žydų – pateikiama kritika labiau apima socialinius ir kultūrinius nei grynai etninius arba rasinius aspektus. Net pastaraisiais atvejais patriarchas vargiai būtų pritaręs Holokaustui – šis reiškinys iš esmės prieštaravo jo sampratoms apie dorą, žmogiškumą, artimo meilę.
V. Kudirka autoritetų atžvilgiu buvo liberalas, moralės atžvilgiu – konservatorius, visuomenės sanklodos atžvilgiu – socialistas, bet visų pirma – tautininkas. Jo sukurtą himną prezidentas Antanas Smetona taikliai pavadino amžina mūsų Tėvynės programa.
Dabar pereikime prie Sokrato – klasikinės europinės filosofijos pradininko. Apie jį pasipylę straipsniai – veikiau propagandinio nei poleminio pobūdžio – vargiai būtų patikę pačiam herojui.
Sokratui priskiriamas reliatyvizmas, jį pateikiant alternatyviai Strepsiado dogmatizmui. Šitaip sudaroma dvišalės alternatyvos regimybė, susiaurinant patį alternatyvų lauką, tarsi kitokių variantų nebūtų. Iš tikro galima išskirti tris požiūrius į tiesą:
Tiesa yra viena, ji pakankamai aiški. Tiesa yra viena, bet kokia ji – reikia išsiaiškinti. Nėra vienos tiesos, kiekvienas gali turėti savo tiesą.
Šiandien turimi duomenys leidžia spręsti, jog Sokratas atstovavo antrajam požiūriui. Tik šis požiūris gali suteikti prasmę diskusijai. Diskusija filosofas siekė demaskuoti įvairias tariamas tiesas ir atskleisti tikrąją tiesą. Strepsiadas – aiškiai pirmojo požiūrio šalininkas. Jeigu ieškosime trečiojo požiūrio apraiškų, jas geriausiai atspindėjo sofistai, bet ne Sokratas. Priešingai, Sokratui sofistika atrodė pagrindine filosofijos problema, trūkumu, jei ne priešybe.
Sokrato požiūrį galima pavadinti racionalistiniu, tai – vidurio alternatyva tiek dogmatizmo, tiek reliatyvizmo kraštutinumams. Filosofija dažnai balansuoja tarp Scilės ir Charibdės, reikia būti pačiu Odisėju, kad išvengtum jų abiejų. Užtai apie Odisėjus kuriami epai.
I. Kantas šiandien laikomas kosmopolitizmo ideologu – daugiausiai už jo veikalą „Į amžinąją taiką“. Užmirštama, jog jo paties gyvenimas iš esmės prieštaravo dabartinei kosmopolitizmo sampratai.
Visų pirma, žymusis mąstytojas didžiai mylėjo savo gimtąjį Karaliaučių, atsisakydamas puikių akademinės karjeros galimybių svetur. O galėjo išvykti – gal ne į Airiją, kuri tuo metu buvo dar didesnis Europos užkampis už Lietuvą, bet į kokią Halę ar Vitenbergą – drąsiai. Standartiniam kosmopolitui „Tėvynė ten, kur gera“. Antra vertus, I. Kantas puikiai atstovavo tautos idėjai, gindamas savo gentainius – lietuvininkus, ragindamas juos puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius. Jam tauta buvo prasminga vertybė.
Jei galima I. Kantą laikyti kosmopolitu, jam šis žodis turėjo visai kitą reikšmę nei tariamiems jo sekėjams. Pirmiausia, jis buvo moralinis universalistas – priešingai pastariesiems. Antra vertus, jo pateikiamai kosmopolitizmo versijai labiau tiktų kitas terminas – internacionalizmas, kuriame glūdi pirminė sąvoka – nacionalizmas.
E. Berkas – konservatizmo politinės minties patriarchas, pagrįstai pasitelkiamas, gvildenant šiuolaikinio konservatizmo pagrindus, jo kelius ir klystkelius. Vis dėlto, iškyla dilema: kieno pusėje vienu ar kitu klausimu būtų pats E. Berkas – dabartinių konservatorių ar jų kritikų?
Dabartinę Tėvynės sąjungą – ankstesnius konservatorius, tautininkus, krikščionis demokratus – įprasta kaltinti klerikalizmu, rašant lygybės ženklą tarp klerikalizmo ir moralizmo. Šios identifikacijos absurdiškumą jau atskleidė V. Kudirkos pavyzdys. Daugeliui buvusių konservatorių šalininkų atrodo, jog moralizmo Tėvynės sąjungos politikoje – per maža, tačiau kai kuriems išeiviams iš konservatorių gretų atrodo, kad jo ten – per daug.
E. Berkui priskirti klerikalizmą – vargiai pavyktų, ypač jo laikmečio kontekste. Ar tai reiškia, jog ideologinis konservatorių tėvas atmetė ir moralizmą? – Vargu. Iškalbinga jo frazė: „Kas yra laisvė be išminties ir be dorybės? Tai yra didžiausias įmanomas blogis, nes tai – kvailystė, yda ir beprotystė be išprusimo ar susivaldymo“. Ši frazė šiandien ypač aktuali.
E. Berkas didžia vertybe laikė toleranciją. Vis dėlto, vargu, ar jam ši sąvoka reiškė tai, ką ji paprastai reiškia šiandien. Apskritai klasikinis tolerancijos principas išplėtotas ekumeniškose protestantų bendruomenėse, kur jis reiškė vienybę svarbiausiais klausimais ir laisvę – antraeiliais: dar Aurelijaus Augustino suformuluota koncepcija. E. Berko požiūrį į toleranciją dabartine prasme geriausiai atskleidžia jo fundamentali tezė: „Visa, ko reikia, jog įsiviešpatautų blogis, yra tai, kad geri žmonės nedarytų nieko“.
Dėl pasirodžiusių spekuliacijų Biblijos atžvilgiu, daugelį jų pusėtinai atrėmė Giedrius Saulytis, tad šiuo klausimu nesiplėsime. Apsiribosime pora-trejetu pastabų.
Visų pirma – absurdiška teigti: jei Biblija smerkia ydas A ir B, o dalis krikščionių įteisina A, vadinasi – jie turėtų įteisinti B. Atvirkščiai – tai reiškia, jog bet kuris krikščionis turėtų smerkti ne tik A, bet ir B.
Antra vertus – abejotinas moralės apribojimas religija. Tai – dvi skirtingos dimensijos: religija apibrėžia santykius tarp žmogaus ir dievybės, moralė – santykius tarp žmonių. Už klaidingą religiją žmogus gali atsiskaityti tik Dievui, už klaidingą moralės traktavimą jam teks atsiskaityti kitiems visuomenės ar bendruomenės nariams.
Šis klausimas glaudžiai susijęs su kitu klausimu, kurį sau ir mums užduoda žymus anglų mąstytojas Klaivas Steplis Liuisas. Ar tam tikri dalykai geri todėl, kad juos prisako Dievas, ar Dievas juos prisako todėl, kad jie geri? Pirmasis požiūris bet kokią religiją gali paversti satanizmu: užtenka žmonėms pasakyti, jog tai prisako Dievas, ir jie griebiasi baisių veiksmų. Jei pripažįstame antrąjį požiūrį, tai ne moralės teisingumą reiktų išvedinėti iš religijos teisingumo, bet atvirkščiai.
Ontologiškai – gėris kyla iš Dievo. Gnoseologiškai – Dievą atpažįstame iš gėrio. Antropologiškai – įdomus reiškinys, jog dorų bedievių sutinkame kur kas mažiau nei tikinčių niekšų.
Dievui priskirdami blogio autorystę, teigiame kitą Dievą nei teigia Biblija. Jos Dievas pats yra grynas ir visiškas gėris. Anas Dievas greičiau bus atėjęs iš monistinių arba reliatyvistinių ideologijų, kurios jį įkurdino „anapus gėrio ir blogio“. Nuo šio Dievo įvaizdžio jau arti išvada, jog „Dievas – miręs“. Jei teigiame asmenybę anapus gėrio ir blogio, drauge sakome, jog tos asmenybės nėra. Kol egzistuoja gėris ir blogis, bet koks neutralumas tėra utopija.
Net viduramžių mąstytojai suvokė, jog apeliacija į autoritetą – silpniausias iš argumentų. Žinoma, nieko blogo, jei kažkas remiasi protingesniais už save. Tiktai gal geriau savais, o ne svetimais? Ar savų neužtenka? Prieštaringa pažiūras, įkvėptas K. Markso, grįsti I. Kantu, ar atvirkščiai.
Daugelis autorių vargiai pateiks pretenzijas dėl autorinių teisių – jie dabar Anapilyje, tačiau už juos byloja jų tekstai. Ačiū Dievui, šie tekstai – gana lengvai prieinami, tad kiekvienas galės pasitikrinti, kas iš kur kyla.
