„Prieš dvidešimt metų pradėjau žaisti krepšinį, o prieš dešimt metų dar normaliai „tūsinau“. Būdamas 12 metų, krepšinio stovykloje, paragavau pirmųjų dūmų, tada alaus. Pagrindinis „tūsinimas“ man prasidėjo nuo 15-16 metų, kai buvau patekęs į jaunučių krepšinio rinktinę. Ten buvo Linas Kleiza, Jonas Mačiulis – visi tie žmonės, su kuriais dabar esame draugai.
Kai pasibaigė Marčiulionio akademija, mane paėmė į jaunimo penketuką. Tada krepšinis jau buvo mano aistra ir pamenu, kai žmona, atsiradus vaikams, liepė pasirinkti: krepšinis ar ji. Aišku, kad krepšinis – jis į mano gyvenima atėjo nuo 8,5 metų, o žmona atėjo, kai man buvo 20. Visgi krepšinis pasibaigė, kai prasidėjo mano sportinė veikla. Tada įkaliau vinį, pakabinau batelius ir net neatsisukau toje vietoje. Vadinasi, ta aistra buvo galvoje susikurta. Krepšinis man nedavė to, ko aš ieškojau: kad būčiau supergreitas, kad būtų „sixpackas“ ir t.t.“ – pasakojo I. Bakėjus
Milijonieriaus kvapas
„Insanity“ treneris pasakoja, kad jis dirbo ir vadybininku, ir pardavimų vadybininkų, 10 metų išdirbo nekilnojamojo turto kompanijoje tikėdamasis uždirbti milijoną.
„Labai norėjau tapti milijonieriumi: man davė paskolą ir nusipirkau automobilį ne pagal savo galimybes, jaučiausi kietas, su žmona sukomės tarp verslininkų ir turtuolių. Pačiupinėjęs, kas tas turtuolių gyvenimas, pamačiau, kad jie yra be galo nelaimingi, išsiskyrę po 20 kartų. Nesutikau nė vieno žmogaus iš ten, kur būtų iš tikro laimingas. Tad aš supratau, kad tų milijonų aš nenoriu. Tad kai man buvo 21-eri, pradėjau ieškoti prasmės“, – pasakojo Ignas.
Prasmės paieškos
Kartą Ignas nuėjo pas kūno terapeutę, nes jam, dar bežaidžiant krepšinį, buvo pradėję skaudėti klubą, taip pat nugarą.
„Po trijų sesijų pas ją pamačiau, kad man klubo nebeskauda. Paklausiau jos, ką ši padarė, ir man ji ėmė pasakoti apie tai, kaip ligas lemia stresas ir įtampa – problemos galvoje. Žmonės paprastai, kai skauda nugarą, paprastai išgeria tablečių ir toliau stiprina nugaros ir preso raumenis, manydami, kad tai juos išgelbės. O viskas juk yra susiję su galva – jeigu tu patiri daug streso, nerviniesi, tai tau specialiai surakina nugarą, kad tu ramiai pagulėtum ir taip nebesielgtum.
Tad manęs ta terapeutė ir paklausė, ką aš daryčiau, jei turėčiau be galo daug pinigų ir visiškai dėl to nereikėtų sukti galvos. Tada pagalvojau, kad norėčiau savanoriauti. Tada aš jos vėl paklausiau: o iš kur aš suprasiu, kad tai, ką turiu daryti, ta prasminga veikla, jau yra čia? Ji man ir atsakė: kai tu suprasi, kad tai yra tavo, tau visas pasaulis, visa visata, visi žmonės aplinkui ir visi dalykai šauks ir klyks tai, ir tu tiesiog skrisi“, – entuziastingai pasakojo vyras.
„Insanity“ pradžia
Neilgai trukus po šio pokalbio, Ignas sutiko draugą, kuris jam papasakojo apie „Insanity“ – pasakė, kad taip aš gausiu greičio ir ištvermės, ko man reikėjo žaidžiant krepšinį.
„Tada aš per „Torrentus“ nelegaliai parsisiunčiau „Insanity“, atlikau pratimus ir visiškai padusau, kapituliavau, nieko negalėjau padaryti, net įkvėpti negalėjau. Tada gulėjau visas be kvapo ant žemės ir kažkas iš vidaus man rėkė: jėga, radai savo sporto šaką, tu tik šitą daryk, ir viskas bus gerai! Taip aš ėmiau sportuoti „Insanity“, – kalba treneris.
Ignas, turėdamas pardavėjo įgūdžių, papasakojo savo draugams, ką jau veikė kelis mėnesius – taip susibūrė 10 žmonių grupė, norinčių sportuoti kartu.
„Tada aš gavau nemokamai salę, ir taip dešimt žmonių, pasistatę kompiuterį priešais, šlifavome tą pačią programą pusę metų. Po pusės metų prasidėjo kitos treniruotės, sunkesnės, daugiau pratimų, ir po šio laiko monėms pradėjo rodytis didžiausi pokyčiai – „sixpackas“, pagerėjusi koordinacija, krepšinio aikštelėje apibėgau visus.
Po metų pradėjau gilintis, ką „Insanity“ kūrėjai dar yra sukūrę – o ten dar 30 programų, iš kurių viena – su kopetėlėmis. Matydamas, kad jau mūsų grupelei motyvacija mažėja, pasakiau: po trijų mėnesių sportuosime su kopetelėmis. Tada patys jas susikonstravom, ėmė sportuoti su jomis, ir jau aukštesnį lygį turėjome“, – kalbėjo Ignas.
Esminiai lūžiai
Kadangi žmonių daugėjo, o salėje, dar su kopetėlėmis ėmė trūkti vietos, Ignas nutarė atsistoti į priekį vietoj kompiuterio ir rodyti žmonėms pratimus. Tada, sako jis, įvyko lūžis:
„Aš pamačiau, kuris simuliuoja, kuris neteisingai atlieka pratimus. Jie tą treniruotę dirbo nuo pradžios iki galo, leidau atsipūsti tik du kartus po tris sekundes, ir jie ją padarė, net patys nustulbę. Tada komanda ir persilaužė, o į treniruotės atėjo dar daugiau žmonių“, – pasakoja Ignas.
Treneris sako, kad vienas svarbiausių lūžių jo gyvenime buvo tas, kad jis ėmė sportuoti ryte.
„Gimus vaikams, sportui neturėjau laiko, tad nutariau sportuoti anksti rytais, nors aš ir mėgdavau ilgai pamiegoti. 6 ryto atsikeldavau ir sportuodavau. Paskui taip anksti pradėjokeltis ir žmona, vaikai, tad aš nutariau važiuoti su draugais sportuoti į irklavimo bazę – tam man reikėjo keltis penktą ryto. Ir aš tai dariau, pasportuodavau ryte, o į darbą ateidavau 9 val. ryto pilnas energijos. Taip aš ir savo kompaniją išsiugdžiau keltis anksti ryte, ir jie pamatė, kad ryte pasportavę jie per dieną nuveikia labai daug“, – kalbėjo „Insanity“ idėjinis vadas Lietuvoje.
Dar vienas lūžio momentas, prisimena Ignas, buvo tada, kai nuvedęs vaiką į futbolo treniruotę ir jo laukdamas suprato, kad per tą laiką ji gali sportuoti.
„Tada įkalbėjau ir kitus laukiančius vaikų tėvus sportuoti: juos motyvavau, pats rodžiau savo formą, kad ją matydami, jie norėtų to siekti. Ir mačiau, kaip po treniruotes, pavargę, prakaituoti, jie gulėjo ant grindų patenkinti. Žmonės manęs ėmė klausti, kaip maitintis, kaip kelio skausmą išgydyti, ir aš žinojau atsakymus.
Aš pajaučiau, kad darau kažką prasmingos, tai buvo tobulas jausmas. Man prieš akis iškilo raidės, kad turiu sveikatinti tautą, rengti seminarus, organizuoti paskaitas, vesti treniruotes, surinkti komandą. Tai buvo aiškus ir nuostabus suvokimas“, – pasakojo jis.
Ėmė plaukti pinigai
Taip į „Insanity“ treniruotes einančių žmonių daugėjo, ir jie ėmė sakyti Ignui, kad nori jam mokėti pinigus – juk jis veda treniruotes.
„Tada aš padariau abonementą, ir pradėjo eiti pinigai. Taip tapau treneriu, ir ėmiau tuo mėgautis. Tada supratau, kad negaliu daryti to vienas – man reikėjo komandos. Tą ir pasakiau savo draugams – kam reikėjo, tas išgirdo, ir dabar tie treneriai, kurie su manim veda treniruotes, buvo vieni iš pirmųjų, testavusių su manim kartu „Insanity“, – sako vyras.
Ignas pasakoja, kad po kurio laiko internete radęs programą, per kurią buvo galima gauti „Insanity“ trenerio sertifikatą. Jis ten nuvyko, gavo labai daug žinių, o, grįžęs į Lietuvą, ėmė vesti paskaitas apie treniruotes, prabilo apie tai viešai. Visą jo veiklą pradėjo išplėtoti socialinė medija.
Pokyčių metas
Igno judėjimas augo smarkiai – žmonių jau buvo 2 tūkst., o trenerių buvo 4. Vyras ėmė plėtoti viziją, ko jis nori iš šios savo veiklos, o judėjimas toliau plėtėsi. Atsirado ir visos šios veiklos vardas – „Get Fit“.
„Po kurio laiko supratau, kad komanda daro nebe taip, kaip aš norėčiau. Pribrendo metas pokyčiams, pasikalbėjom, ir mums reikėjo išsiskirti. Aš su trim treneriais išėjau. Tada jau viską dariau neskubėdamas. Pavyzdžiui, mūsų dabartinis pavadinimas „My Hero“ buvo nuoseklaus darbo su profesionalais rezultatais“, – kalbėjo vyras.
Išmoko nebijoti
Didžiausias lūžis, pasakoja jis, vyrui įvyko, kai jis išmoko nebebijoti pasakyti žmonėms, kad jie daro kažką ne taip ar kad sprendžiamas balsas „My Hero“ turi būti jo.
„Tada aš supratau, kad nė vienam iš mano komandos narių, kurių buvo apie 40, neatėjo tai, kas atėjo man: jie dabar daro tai, po metų gali visai ką kitą daryti, o aš tai darysiu visą gyvenimą.
Vyrui gyvenime svarbiausia suprasti savo tikslą, ko čia atėjai. Jeigu jis nesuranda savo tikslo, jis kažkuria prasme degraduoja. O aš supratau, kad tikslą turiu, ir prasmės jame – su kaupu. Ir man šaukia visas pasaulis ir visa aplinka, nes aš darau tai, ką turiu daryti. O tai žmones ir traukia. Aš neatėjau būti asmeniniu treneriu visiems. Aš atėjau žmones įkvėpti pokyčiams“, – dalinasi Ignas.
Fizinės ribos
„Insanity“ treneris, paklaustas apie fizines žmogaus ribas, sako, kad individo riba yra ta, kurią jis yra susikūręs.
„Jei jis nesprotuoja, jo riba gali būti penkios minutės kardio treniruotės – apšilimas, paprastas bėgimas vietoje, rankų ir kojų į viršų kilnojimas. Tai yra šeši pratimai, kurie trunka po 30 sekundžių, ir toks formatas nesportuojančiam žmogui yra riba, organizmas jį iš karto stabdo, jam ima svaigti galva ir pan. Visgi to paties žmogaus riba, jeigu jį kažkas sugalvojo apvogti, yra žymiai didesnė – tada kūnas nestokoja nei jėgų, nei energijos, kojos pačios kilnojasi, nes adrenalino yra bet kiek. Jeigu situacija yra „mirk-gyvenk“, ribos iš viso nėra“, – sako jis.
Ignas sako, kad su „Insanity“ programa treniruojama širdis, kuri yra raumuo, taip pat ir visas žmogaus kūnas, ugdoma ištvermė, žmogus supranta, kad jis gali daug daugiau nei manęs.
