Gimtadienio trankiai mergaitei atšvęsti nepavyko – prieš pat šventę visa šeima susirgo. Visgi, pasak Ingridos, graži sukaktis toli gražu neliko nepamiršta:
„Mes čia buvome visi prisirgę, labai grandioziško kažko nesuplanavome. Sekmadienį geriau jautėmės, nutarėme atšvęsti. Artimiausi giminaičiai atvažiavo, o kitą savaitgalį švęs su draugais. Ji turbūt jaučiasi pakylėta, visą savaitę šventinėje nuotaikoje“, – pasakoja I. Martinkėnaitė.
Marija jau kurį laiką džiaugiasi, galėdama pamokas lankyti kontaktiniu būdu ir bendrauti su bendraklasiais. Tačiau pasak Ingridos, dukrai karantino laikotarpis buvo nepaprastai sunkus – mamai teko imtis drąstiškų priemonių:
„Labai sunkiai išgyveno. Marija – labai komunikabili, turi daug draugų. Tie ribojimai, nesimatymas su bendraamžiais jai buvo labai sudėtingas. Mes labai griežtai laikėmės karantino, tas gyvenimas viename kambaryje tikrai buvo sudėtingas.
Kartais net matydavau, kad vakarais verkė į pagalvę. Nutarėme išvykti į Tenerifę, pažiemoti tenai – ten galėjai laisviau jaustis, nes buvo ne toks griežtas karantinas ir saugiau ten. Tai ji ten vaikščiodavo po dešimt kilometrų į dieną. Jai labai truko gamtos, vaizdų. Porą mėnesių pabuvome, atsigavo vaikas“, – tikina žinoma mama.
Pasak I. Martinkėnaitės, dukra – ne iš tų vaikų, kurie ištisas dienas sėdi prie kompiuterio. Marijai kur kas labiau patinka bendrauti gyvai: „Jai pagrindas – draugai. Ji nesėdi prie kompiuterio, nežaidžia kompiuterinių žaidimų. Jai svarbiausia yra būti su draugais tiek kieme, tiek mokykloje. Labai mėgsta sportuoti, lanko šokius, plaukimą, tenisą.
Ji visada tokia pas mane buvo. Jai kompiuterinių žaidimų nereikia – labiausiai mėgsta laiką leisti kieme, tiek su draugais, tiek su manimi. Gal ir karantinas veikė – kai visas pamokas reikėjo žiūrėti į kompiuterį, ji vėliau nenorėjo jo net matyti“, – pasakoja Ingrida.
Tiesa, paklausta, kuo dukra norėtų būti po mokyklos, moteris aiškaus atsakymo neturi. Pasak jos, nors kryptį, kuria paauglė galėtų eiti, nurodė specialistai, profesijos šiai dienai penkiolikametė išširinkusi neturi:
„Mes turėjome pokalbį su psichologe, kur bandėme nustatyti Marijos stipriąsias puses. Vienas iš dalykų ir buvo, kad ji mėgsta bendrauti. Toks kaip nukreipimas buvo, bet kad ji būtų apsisprendusi, žinotų, kuo nori būti – tikrai nėra dar tokio.
Tiesa, į muziką – ne. Bandė, bet neprigijo, šokiai prigijo geriau, bet su muzika Marijai ne pakeliui“, – juokiasi Ingrida Martinkėnaitė.
Tėvų santykiai su paaugliais dažnai nebūna patys šilčiausi. Tačiau I. Martinkėnaitė gali pasigirti puikiais santykiais su savo dukra – pasak jos, tai lemia viena svarbi taisyklė: „Draugės esame. Dabar gal atrodo, turėtų būti tas amžius, kur vaikas nelabai nori bendrauti su mama, bet ji tikrai noriai tą daro. Visada pasidalina dalykais. Anksčiau būdavo uždaresnė, dabar jau mieliau bendrauja.
Aš stengiuosi jos visiškai neriboti. Laikau ją suaugusiu žmogumi, skaitausi su jos nuomone, gerbiu ją. Ji daug dalykų sprendžia pati. Neprimetu jai savo nuomonės. Galbūt dėl to ji laiko mane drauge, o ne ta, kuri viską draudžia. Geriau nusileidžiu kartais, pas mus konfliktų beveik nebūna. Viskas tikrai yra išaugama“, – tikina I. Martinkėnaitė.
