.jpg)
Neįmanoma atsakyti į klausimą, kas yra moteris. Gal iš šio neįgalaus neįmanomumo ir kyla poreikis pažinimo sumetimais ją skaidyti į atskiras dalis, taip bandant atsakyti bent jau į klausimą, kas yra vagina? Ar tai tik be išlygų visas moteris vienijantis fizinis požymis? O gal tik pirmas žingsnis į lyties, asmens tapatybę?
Bent jau į šiuos kelis klausimus šiuo metu turime net tris atsakymus - Lietuvoje šį pavasarį gausiai užderėjo Eve Ensler pjesės “Vaginos monologai” pastatymų.
Atvirai sakant, iš tos gausos sukeltų gana spalvingų reakcijų norėtųsi išskirti menką žiūrovių pulkelį suvienijusį pyktį arba įtūžį. Jis kilo pabandžius šiuos tris pastatymus palyginti, apibendrinti arba bent jau įsivaizduoti Simone de Beauvoir titaniškas kančias besivartant karste - vėlgi dėl tos pačios lietuviškų “Vaginos monologų” gausos.
Kokios giluminės priežastys išprovokavo šių statistinių šiuolaikinės Lietuvos feminisčių įtūžį? Greičiausiai suvokimas, kad Ensler pjesė, šiaip ar taip, yra programinės “moteriškos kultūros” reiškinys, matyt, savo idėjinėje pradžioje išties galėjęs suburti Oklahoma Sičio aktyvisčių būrelį suvaidinti po atviru dangumi moters pjesę apie moteris. Kuo šios naivios inspiracijos pavirto, puikiai žinome, - įsisukęs komercinių scenų smagratis iš “Vaginos monologų” pagamino ne vieną dešimtį “skandalingiausių ir sėkmingiausių šiuolaikinio teatro projektų” su visa puokšte į juos įtrauktų žvaigždžių - nuo Whoopie Goldberg iki Ingeborgos Dapkūnaitės.
Akivaizdu, kad pagrindinės Rusų dramos teatro inspiracijos įsileisti “Vaginos monologus” į savo sceną ir buvo skandalo ir sėkmės koziriai. Po spektaklio į solidžios “diskusijos prie apskrito stalo” formą įvilktas pokalbis - spektaklio pratęsimas - suintrigavo trimis paradoksais. Pirmiausia teatro vadovės Tatjanos Rinkevičienės bandymas suformuluoti priežastį, kodėl ši pjesė pateko į šį teatrą, kokiu principu buvo suformuota spektaklio komanda ir kokia gi “tema” jame slypi, buvo toks miglotas, kad atsiskleidė tik viena: viską galima paaiškinti paprasta moteriška užgaida, net ir tą žaismingą pagrūmojimą spektaklio režisieriui Giuliano Di Capua - iki pat premjeros svyruota, ar leisti “Vaginos monologams” pasirodyti Rusų dramos teatro scenoje. Formalios svyravimo priežastys - pasklidus gandui apie gresiančią premjerą žiniasklaidos gana greitai pasigautas faktas, jog anksčiau garsiu Rusijos ir Europos teatro režisieriumi tituluotas italas “tėra”profesionalaus teatro režisūroje debiutuojantis aktorius, beje - į Lietuvą atkakęs savo iniciatyva.
Antrasis paradoksas - keistas diskusijos dalyvių susisluoksniavimas. Kažkodėl tylėjo žmonės, galintys profesionaliai vertinti tiek pjesę, tiek spektaklį, o pokalbį moderavusi populiarių radijo laidų vedėja kukliai ir saikingai pasisakyti leido paties teatro oficiozams, kelioms šou verslo žvaigždutėms, vadinamiesiems žiniasklaidos “eiliniams” ir spalvingoms, dažnam kultūriniam vyksme besisukiojančios vietinės “faunos” atstovams.
Beje, lietuvių kalba vykusio pokalbio režisieriui niekas nevertė, todėl trečias viso šio šou paradoksas ir buvo liūdna ironija nuspalvintas Di Capua pasisakymas, rodos, režisierius buvo spėjęs labai tiksliai sau diagnozuoti diskusijos lygį iš tonacijų ir išraiškų. Prisiminęs vieną iš Europoje matytų “Vaginos monologų” spektaklių, režisierius išsakė apgailestavimą, jog šį premjerinį vakarą Lietuvoje jis nepajuto vienybės, susiklausymo ir įsiklausymo, kuriais jį tąkart pribloškė moteriškoji publikos dalis. Išties tiksliai išreikštas apgailestavimas, bet ar galima buvo tikėtis kažko panašaus iš nuo pradžių “skandalui ir sėkmei” užprogramuoto spektaklio?
Diskusijoje nepasirodė nė viena iš keturių spektaklyje vaidinusių aktorių, nors būtent joms priklausė vis dėlto įvykusio mažučio skandalo ir didelės sėkmės laurai. Atrodo, režisieriui jį pavergusios moteriškos vienybės viziją visiškai pavyko realizuoti scenoje, subūrus tobulai susigrojusį aktorių kvartetą, pavergiantį savo jėga, natūralumu, laisve, energija, originalumu…
Tatjanos Genzel, Anželos Bizunovič, Jelenos Bogdanovič ir Margaritos Žiemelytės sukurti personažai galėjo tapti tik gražiais šiam spektakliui ypač būdingo išgryninto scenos estetizmo inkliuzais. Absoliutus sceninis minimalizmas dailininko Gintaro Makarevičiaus scenografijoje įvairinamas universaliai priešinant bei suliejant dvi pirmines spalvas - juodą ir baltą. Beje, dviejų spalvų priešprieša nėra vienintelis tradicinį lyčių dualizmą koduojantis simbolis. Spektaklyje gausu iš “vyriškos kultūros” atėjusių įvaizdžių, moters kūną, jos esybę įvardijančią tradiciniais gėlės, kriauklės, laukinės gamtos, prarajos, vandenyno, upės kodais. Tai ypač būdinga videoinstaliacijos intarpams, kurie pateikiami lyg sceninio veiksmo tąsa, papildoma emocinė spalva arba galutinis štrichas kurios nors iš aktorių kuriamos herojės portretui. Apgalvotas videoprojekcijos paprastumas, daigstomas nuo kasdienio gyvenimo paviršiaus nugriebtais atšvaitais - lyg paties režisieriaus virpančiomis rankomis suspausta kamera būtų užfiksavusi jo akimis pamatytą laukinės gamtos grožį, šeimyninės idilės vaizdus, spektaklyje vaidinančių aktorių akis - savo apgalvotu primityvumu, savotiška natūralumo simuliacija nuskausmina ką tik scenoje skambėjusį tekstą, duoda toną naujam monologui, sukuria bendravimo nuoširdumo iliuziją. Makarevičiaus scenovaizdyje įdomiai išnaudojami nuožulnių scenos grindų ir čia pat scenos priekyje atsiveriančios bedugnės, savotiškos orkestro duobės stilizacijos, motyvai. Aktorės, balansuojančios ant įspūdingų aukštakulnių, rodos, bet kada gali suklysti ir žengti prarajos link, todėl saugiausiais sceninio vyksmo taškais tampa įduba, juoda skylė scenos centre, kur susispietęs visas ketvertas gali saugiai išsakyti savo monologus, arba erdvė prieš nuožulnią plokštumą, virstančią įspūdingų frontalinių mizanscenų vyksmo vieta, o gal dvasine riba, - ją aktorės turi peržengti stodamos į akistatą su nauju monologu, nauju reikšminiu kodu, su nauja žiūrovų reakcija.
Moteriškumo įvaizdžio klišės kulminacija - Juozo Statkevičiaus sukurti kostiumai. Čia varijuojama keturiais pagrindiniais raudonos spalvos tonais - nuo sukrešėjusio kraujo iki aušros rausvumo, aktorės paverčiamos puokšte egzotiškų gėlių, staiga sumaniusių pademonstruoti visą juose slypinčio grožio ribotumą. Varžomi judesiai, būtinybė mokėti gražiai dėvėti tokį rafinuotą kostiumą, veidus žavingai sumodeliuotomis kaukėmis darantis ryškus grimas, ribotos fizinės raiškos galimybės tapo tais išoriniais pančiais, kuriuos su didžiausiu pasimėgavimu čia pat žiūrovų akivaizdoje nusiplėšė aktorės. Visada nuostabu stebėti, kaip vidinis turinys naikina išorinę formą. Šio spektaklio metu aktorėms tai pavyko virtuoziškai - kartais sunku buvo atskirti, kada aktorių lūpomis byloja jų vaidinamų herojų tekstai, o kada jų asmeninės - autoironija, švelnumu, drovumu arba drastišku atvirumu grindžiamos patirtys.
Tai, kas buvo įdomiausia ir brangiausia Rusų dramos teatro spektaklyje “Vaginos monologai” aktorių drąsa atsikratant vidinių tabu, interpretacijos ir improvizacijos laisvė griežtas autentiškų istorijų ribas peržengianti, nuoširdaus pokalbio intonacijos, pagaliau ironija ir humoras - viso to labiausiai stokojo pirmasis lietuviškas Ensler “Vaginos monologų” pastatymas. Premjera įvyko labai vėlų 2003 vasario 20-osios vakarą Lietuvos nacionalinio radijo eteryje. Režisierius Jonas Vaitkus į šį projektą pakvietė įdomias, ryškias, skirtingų kartų ir mokyklų aktores - Dalią Storyk, Adriją Čepaitę ir Eglę Aukštakalnytę. Gal tokia radijo teatro specifika - atrodo, jog čia tiesiog fiziškai suniveliuojamos pripažintos žvaigždės, dažnai net pati aktorių individualybė paslepiama po kažkodėl suinfantilėjusiomis intonacijomis, interpretacijų seklumu, tiesiog tuščiažodžiavimu. Šis “Vaginos monologų” variantas grynai fiziškai buvo nepasiekiamas platesnei auditorijai dėl vėlyvo laiko cenzūros, bet budrūs dorovės sergėtojai bus persistengę - neįmanoma sukurti padoresnio, sausesnio ir nuobodesnio spektaklio pagal tokią ryškią, šokiruojančią medžiagą. Atrodo, kad režisierius, nusprendęs pasirinkti variantą - “skaitome taip, kaip parašyta”, sulaukė dvejopo efekto - radijo bangomis transliuojamo spektaklio klausytojai galėjo rinktis tarp dviejų galimybių - užsimerkti ir įsivaizduoti, kad netyčia pateko į intymų trijų plepučių draugių vakarėlį, kuriame kaip paprastai atvyraujama po kelių taurių šampano, arba plačiai akis išplėsti iš nuostabos - kokią muzikaliai sodrią, lyrišką, jausmingą sakmę, pasirodo, galima sukurti apie Ją - Vaginą, lyg apie kokį ką tik nuo žirgo nulipusį Vytautą Didįjį ar dar ką nors didingesnį.
Kaunas gali pelnytai didžiuotis. Jis ne tik laiko atžvilgiu aplenkė Vilnių, - čia mėnesiu anksčiau nei Vilniaus rusų dramos teatre pasirodė sceninė “Vaginos monologų” interpretacija, - bet jis dar turi ir lokalų eksperimentinio teatrinio vyksmo židinį, labai dosnų tokioms netradicinėms pjesėms - Kauno mažąjį teatrą. Nuostabus užkampis senamiestyje, pati teatro salytė glaudžiasi palėpėje, į kurią patekus užsimiršta visos teorijos apie teatro sąlygiškumą, scenos dėžutę ir panašias “atgyvenas”. Kauno mažojo teatro režisierius Vytautas Balsys savąjį Ensler “Vaginos monologų” sceninį variantą pavadino “Katytė P” - šis žodelis tiksliausiai nusako tą švelnių, goslių, truputį laukinių, truputį kaunietiškai-lietuviškų aliuzijų kupiną materiją, iš kurios audžiamas šis spektaklis. Labai tiksliai, lakoniškai veiksmo vietos problemą išsprendžia scenografė ir kostiumų dailininkė Inga Kažemėkienė - jos sukurta poparto stilistikos spiralių žaismė ir intymus “raudonasis kampelis” scenos gilumoje sugrąžina žiūrovą į šiek tiek estetizuoto, siurrealistiškai transformuoto, laiko ženklus nusivaliusio, iš apačios į viršų persikėlusio neformalaus “kabačioko” atmosferą. Kai į šią erdvę vorele įkrypuoja ketvertas vyrukų, žiūrovų salėje kyla džiaugsminga atpažinimo efekto banga: ketvertas žmogeliukų-pingvinų, tų pačių, dar sovietmečiu animaciniuose filmuose buvusių idealių, žmogiškų, tėviškų jausmų reiškėjais ir įkūnytojais, regis, su savimi atsineša po didžiulį praeities kiaušinį. Jį čia pat žiūrovų akivaizdoje sudaužo ir patiekia su tokiais aštriais improvizacijos prieskoniais, jog daugeliui žiūrovų beveik dviejų valandų juoko su visomis jo variacijomis seansas tampa sunkiai atlaikomu išbandymu.
“Katytėje P” ketvertas aktorių - Ramūnas Šimukauskas, Audrius Baniūnas, Donatas Šimukauskas, Saulius Bagaliūnas lyg virkštele jungiami su praeitimi, jų atėjimas į scenos aikštelę tampa groteskišku ritualu, materializuojančiu seniai prarastą vaikystės erą su visu jos švelniu, juokingu, bauginančiu moterišku, motinišku pavidalu. Balsio spektaklyje nebeliko monologų - visiems keturiems aktoriams leidžiama susidoroti su kiekviena iš istorijų, panaudojant drastiškiausius raiškos ir reagavimo būdus. Apie pagarbą tekstui negali būti net kalbos - jis karpomas ir maišomas, koliažinė pjesės struktūra tampa laisvu tramplinu į keisčiausius tekstinius junginius ir prasmines amputacijas. Toks teatras glumina beribiškumu - išlaikydamas vizualinio naujumo efektą, kartu ir trikdo gebėjimu iki absurdo, viską išsunkiant, išnaudoti vieną emocinį niuansą, vieną teatrinės raiškos būdą. Finalinėse scenose daugelis žiūrovų turėjo suglumti, pagavę save besijuokiančius iš prievartą, pažeminimą, mirtį transliuojančių pjesės tekstų. Žiūrovams atsitokėti palikta pati spektaklio pabaiga - ketvertas aktorių, per spektaklį spėjusių “pasimatuoti” po keletą moteriškų tipažų, pabuvusių gal net savo motinų kailiuose - įtaigiausiai ir dramatiškiausiai nuskambėjo būtent pagyvenusių moterų monologai - lengvais “Inkaro” sportbačiais apautų kojų pas apšuoliavę visą žemės rutulį nuo buvusios Jugoslavijos ar mokyklinės diskotekos Kaune iki gimdyklos kažkur Amerikos pakrašty - jie sugrįžo į išeities tašką, vėl išsirikiavę pavargusių pingvinų vorele ir išsinešdami ką tik taip dosniai pažertus laiko, teatro ir mūsų išbarstyto juoko trupinius.
Laikas negailestingas teatrui ir kažkada jo sužadintoms aštrioms emocijoms - visi trys “Vaginos monologų” pastatymai surado savo nišas, užsimiršo popremjerinis pyktis, euforija ir abejingumas - pjesės ateitis Lietuvoje aiški. Akivaizdu, kad Jono Vaitkaus radijo pastatymas jau dabar tapo Lietuvos teatro istorijos dalimi, Rusų dramos teatras tikriausiai skaičiuoja būsimąjį gausų ateinančio sezono pelną už sėkmingą savų “Vaginos monologų” eksploataciją, o Kauno mažojo teatro “Vaginos” tikrai praskaidrins daugelio šios vasaros Lietuvos pajūryje nuobodžiausiančių poilsiautojų vakarus. Nutilo kalbos apie galimybę kuriai nors iš lietuvių moterų režisierių pastatyti Eve Ensler pjesę, o ir ar verta rizikuoti? Kažkodėl lengvai numatomos reakcijos į tokį pastatymą, - matyt, daugelis užspringtų vien faktu, kad vaginos gali kvepėti dar ir sveiku moterišku įniršiu. Kaip tokį kvapą apibūdintų režisierė? “Kažkas tarpinio tarp šalto metalo ir įkaitusio parako kvapo…”
“Teatras”, 2003, 1 (13)
