Pasipriešinimui slopinti galima panaudoti vadinamąjį kiliminį bombardavimą, šarvuotą techniką ir specialiąsias pajėgas. Tačiau fiziško pasipriešinimo nuslopinimas dar negarantuoja, kad priešas nebenorės kariauti toliau. Idėjos gali suformuoti naują konfrontacijos židinį, į kurį vėl teks mesti karinę techniką ir gyvąją jėgą.
Jėgą nugali psichologija
Tačiau kovos būdai pastaruoju metu iš esmės pasikeitė. Netgi tai, kad priešas disponuoja gausesne ir pažangesne armija, jam jau nebegarantuoja pergalės fronte. Svarbiausia tampa kovos psichologija, kai į kovinius smūgius ir antskrydžius galima atsakyti nedidele informacine kontrataka ar netgi ataka, kuri padės išvengti paties karinio smūgio.
Anksčiau priešo pozicijos buvo puolamos pagal tokią schemą: artilerijos parengimas (aviacijos smūgis), šarvuotos technikos ataka ir galiausiai pėstininkų ataka. Šiandien toks principas tampa karo istorija, o jo vietą šiandien užima informacinė ataka, kuri gali būti vykdoma įvairiausiais kanalais: spaudos leidiniais, televizija, internetu ir t. t.
Melas, pakartotas 50 kartų, pavirsta tiesa. Po informacinio „antskrydžio“ priešo stovykloje atsiranda žmonių, kurie jau nebesupranta, kokiu tikslu jie priešinasi – žodinė ataka pasėja abejonių, tegu ir nedaugeliui. Kai tik tokių priešininkų stovykloje atsiranda, į darbą paleidžiama antra informacinės atakos salvė: televizijos ekranuose ir kompiuterių monitoriuose, žurnaluose, laikraščiuose staiga pasipila duomenys apie tai, kad priešo armija demoralizuota – kareiviai dezertyruoja, karininkai žudosi, daugėja nepatenkintųjų aukščiausia kariuomenės vadovybe.
Tuo pat metu pasėjamas svarbiausias informacinis grūdas: puolančiųjų misija siekia išimtinai humanitarinių tikslų – išlaisvinimo iš diktatūros, žmogaus teisių gynimo, naujų laisvės horizontų atvėrimo. Tokia informacija dėl suprantamų priežasčių persirita per fronto liniją ir pasiekia taikius gyventojus.
Powello mėgintuvėlis
Palaikiusi šią informacinę bombą realybe, visuomenė padaro logišką išvadą, kad priešas yra ne grobikas, bet išlaisvintojas. Toks „suvokimas“ panašus į ligą, su kuria žmogus susitaiko ir gyvena, kaip jam atrodo, gana ramiai ir be rūpesčių. O tada nebereikia nei tankų, nei raketų, nei kitokių atviro ir tiesioginio kovinio kontakto priemonių. Štai apžvelkime kelis informacinių atakų pavyzdžius. Pirmas toks – amerikiečių įsiveržimas į Iraką 2003 metais.
JAV atkakliai kovojo įvairiuose informaciniuose frontuose, stengdamosi įtikinti pasaulio bendriją, kad Irake jau daug metų kuriamas masinio naikinimo ginklas. Nuo 2003 m. reta žinių laida Vakaruose apsieidavo be Saddamo Husseino, kaip svarbiausio diktatoriaus pasaulyje, paminėjimo. S.Husseinas neva kūrė biologinį ir atominį ginklą slaptose laboratorijose. Vykstant tokiai masinei atakai prieš žmonių protus, jau 2003 m. sausio pabaigoje dauguma amerikiečių palaikė Baltųjų rūmų planus įvesti kariuomenę į Iraką.
Informacinio karo kulminacija tapo tuometinio valstybės sekretoriaus Colino Powello pasisakymas, kai jis demonstravo mėgintuvėlį, kuriame atseit buvo tam tikras kiekis bakteriologinio ginklo, sukurto Irako slaptuose fabrikuose. Būtent šis pasisakymas tapo lemiamas – karas buvo pradėtas 2003 m. kovo 20 d. ir baigėsi, oficialiais duomenimis, tų pačių metų gegužės 1-ąją, nors pokarinis chaosas Irake tęsiasi iki šiol.
Nei gegužės 1-ąją, nei po metų, nei šiandien Irake taip ir nebuvo aptikta jokių biologinių ginklų, o tai rodo, kad svarbiausias dalykas vykdant informacinę ataką – tai psichologinė dominantė, žodžiai, kurie atkreips milijonų žmonių dėmesį ir privers juos patikėti kruopščiai sufalsifikuotais faktais.
Paklaustas apie minėtą mėgintuvėlį, buvęs valstybės sekretorius šiandien teisinasi, kad jį apgavo atitinkamos JAV žinybos: Pentagonas, CŽV. Laikraštis „The Guardian“ pranešė, kad ponas C.Powellas, pasirodo, buvo paprasčiausiai neinformuotas, kad irakietis perbėgėlis sąmoningai sufabrikavo savo parodymus apie Irako gaminamus masinio naikinimo ginklus ir padarė jis tai spaudžiamas specialiųjų JAV tarnybų.
Dabar C.Powellas, kuris pastūmėjo pasaulį į nesibaigiantį irakietišką chaosą ir išprovokavo dešimčių tūkstančių taikių gyventojų žūtį, išlieka visiškai švarus. Tyrimas dėl to, kas sugalvojo informacinį triuką su mėgintuvėliu, pateko į aklavietę. Buvo pradėtas kaltinti buvęs CŽV direktorius George'as Tenetas, tačiau jis paprasčiausiai atsistatydino pareiškęs, kad pasirengęs prisiimti atsakomybę dėl „neteisingos informacijos apie Irako biologinį ginklą“. Atsistatydino 2004 m. ir viskas! Tačiau buvusio CŽV direktoriaus G.Teneto vardas „puikuojasi“ dar viename informaciniame mūšyje.
Kosovo atskyrimas
Labai įdomu, kad praėjus kiek laiko nuo G.Teneto paskyrimo CŽV direktoriumi 1997 m. liepą, JAV buvo pradėta aktyviai skleisti informacija apie tai, kad Kosovas neturi likti Serbijos dalimi. Atrodytų, kad tarp G.Teneto ir Kosovo nėra jokio ryšio, tačiau iš tiesų jis yra ir gana glaudus.
G.Tenetas turi albaniško kraujo. Kai kuriais duomenimis, būtent jis rėmė albanų būrius, kurie siekė atplėšti Kosovą nuo Serbijos. Kai Kosovo išsilaisvinimo armija sukėlė ginkluotą maištą, siekdama išstumti serbų pajėgas iš regiono, jai serbai sudavė rimtą smūgį, kuris ir tapo dingstimi įvesti NATO pajėgas „albanams ginti“.
Visiškai nelogiškas atrodo „albanų engimo“ faktas. Albanų skaičius dešimtame XX a. dešimtmetyje augo kaip ant mielių. Migracija iš pačios Albanijos buvo panaudota tam, kad „vieną gražią dieną“ būtų galima paskelbti suverenitetą. Tuo pat metu kai kurie politiniai Kosovo lyderiai pareiškė, kad Kosovo išsilaisvinimo armija – tai serbų propagandos produktas, kad serbai vaizduoja taikius albanus teroristais ir taikių gyventojų žudikais.
Po informacinės atakos, kurios pagrindinis lozungas buvo „albanų genocidas Kosove“ ir reikalavimas atskirti Kosovą nuo Serbijos, kad albanai būtų apsaugoti nuo „ilgų Belgrado rankų“, NATO pradėjo bombarduoti Serbijos miestus. Faktų falsifikacija, sąvokų sukeitimas, albanų lobistai aukščiausiuose JAV valdžios ešelonuose – visa tai padėjo perbraižant politinį Europos žemėlapį.
Informacinių atakų epizodų galima pateikti ir daugiau, tačiau visos jos nusipelno atskirų rašinių. Praėjusių metų rugpjūtį VL rašė apie informacinį karą tarp Gruzijos ir Rusijos. Pastaroji sužaidė, nors ir nešvariais būdais, kur kas geriau, o gruzinams vargu ar kada nors pavyks susigrąžinti atplėštas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją. Apibendrinant galima teigti, kad šiais laikais informacinė ataka yra kitų karinių operacijų pradžia – pirmiausia užsitikrinamas visuomenės palankumas, o jau tada taikomi senieji kariniai būdai: aviacinis bombardavimas, puolimas šarvuota technika ir kitokios fizinės jėgos panaudojimas.
Tekste naudota nologo.su inf.
