Oskarą laimėjusio filmo „The Spotlight“ bene labiausiai dėmesio vertų vietų tiems, kurie yra ragavę žurnalisto duonos, buvo jau beveik jo pabaigoje. Kai buvo rastas uolios katalikės laiškas, iš esmės visiškai įrodantis vieno iš kunigų pedofiliją, kai buvo prakalbintos dešimtys aukų ir net išgautas paties kunigo prisipažinimas, ir jau buvo galima leisti straipsnį į pasaulį, šefas dėjo ant stabdžių.
Nes tam, kad pasiektumei apčiuopiamą rezultatą, reikia ne vienos istorijos apie vieną katalikų kunigą pedofilą. Reikia daug istorijų ir tokių, kad Bažnyčia ne vieną kunigą pakeistų ir atsiprašytų, o visa sistema susipurtytų.
Tai vat K. Trečiokas yra toji viena istorija.
Šiaip jau simpatiškas ministras. Jis daug ir nuoširdžiai kalba. Ir meluoja nuoširdžiai. Ir apie tai, kad meluoja, labai atvirai prisipažįsta.
Bet jei Vijūnėlės dvaro istorijoje šis ministras neteks posto ir jei jis bus vienintelis išmestas iš barščių, tai save galės ne tik pilku akmenėliu vadinti. Jis visai teisėtai galės save vadinti atpirkimo ožiu. Premjeras turės K. Trečioko galvą ir tolesnis šios istorijos narpliojimas tuo ir užsibaigs. Visi bus laimingi.
Bet K. Trečiokas dabar Aplinkos ministro pozicijos rizikuoja netekti ne todėl, kad jis padėjo Ričardui Malinauskui pramušti reikalingą Vyriausybės nutarimą iki Vijūnėlės dvaro statybas įteisinančio sprendimo, o todėl, kad melavo. Melavo R. Malinauskui, melavo Seimo komisijai, melavo žurnalistams. Jau net jis pats nežino, kur ir kam ir kada sakė.
Bet čia apie jį.
Tačiau visa Vijūnėlės dvaro istorija yra ne apie ministrą K. Trečioką. O apie daug melagių Vyriausybėje. Apie taip ir neišgyvendintą telefoninės teisės sistemą, kuri veikia, kai yra labai aiški valdžios vertikalė ir kai skambinantis bei sprendimo prašantis žmogus yra svarbus ir įtakingas.
Kai nesilaikoma visiems bendrų nustatytų taisyklių ir kai įtakingiems ir svarbiems žmonėms galima nesilaikyti taisyklių.
Galima pastatyti namą ant ežero kranto ir tik tada ieškoti būdų jį įteisinti. Pabrėžiu – ieškoti.
Galima daryti bet ką ir rasti užtarėjų.
Ir jei ne premjeras, juk nebūtų jokio Vyriausybės nutarimo.
Jei dar nebūtų buvę visų nutekintų pokalbių, galbūt galima būtų buvę spėlioti: „o gal...“, „o jeigu..“
Bet nėra nei „jeigu“ nei „galbūt“.
Ir A. Butkevičius, ir Ūkio ministras Evaldas Gustas, ir Vyriausybės kancleris Alminas Mačiulis žinojo, kam ir kodėl Druskininkų merui buvo reikalingas Vyriausybės nutarimas. Lygiai kaip ir K. Trečiokas.
Tai prie ko čia K. Trečioko atsistatydinimas? Todėl, kad melavo? Ar todėl, kad sakė: „blyn“, „zadanije“, „pricepas“?
Pasitraukus K.Trečiokui, Vijūnėlės dvaro reikalas bus tikrai baigtas. Bet baigtas pačia blogiausia mums visiems linkme. Ir tikrai keista, kad šitai skatina ir inicijuoja pati opozicija, labai ryžtingai kalbanti apie pokyčius.
