- O kas čia per aparatas? Kaip aš ją su šituo aparatu dabar išsivešiu? – klausia greitosios pagalbos gydytojas Nr.1, naktį atvažiavęs apžiūrėti stipriai sunegalavus mano mamos.
Septynerius metus jos gyvybę palaiko toks jau ne šių dienų išradimas neveikiantiems inkstams, kaip peritoninė dializė. Japonijoje šia dialize naudojasi daugiau nei pusė žmonių, kurių inkstai neveikia. Bet aš žinau, kad Lietuvoje ne tik greitosios gydytojai, bet ir ligoninių gydytojai nežino, kas tai yra per dalykas.
Ir aš visai nenustebau, kai ryte iškviesta greitosios gydytoja Nr.2, apie jį taip pat nežinojo nieko. Tiesa, kol mes abi su ja visais būdais bandėm neleisti mamai numirti ant koridoriaus grindų, kol abi su ja dar reguliavom išsigandusius mano vaikus, ji man ir sako:
- Gal jūs galėtumėte paieškoti kaimynų? Mes su vairuotoju nenunešim jūsų mamos į mašiną. Nežinau, kas būtų buvę greičiau, gal tikrai ankstyvą sekmadienio rytą surankioti kaimynus iš lovų, bet dar vienai funkcijai atlikti aš nebeturėjau nei kojų, nei rankų.
Gerbiama ministre, jūsų žiniai, kai, neduokdie sunegaluosite jūs pati ar jūsų artimas, kaimynais pasirūpinkite iš anksto, dar greitajai neatvykus... nes brigadą teko kviesti keletą kartų, jie buvo kažkur įstrigę.
Ir, ministre, visai ne dėlto, kad aš neinformavau apie mamos būklę. Ir visai ne dėlto, kad greitoji nenori padėti. Tiesiog jie turi pajėgumų tiek, kiek turi. Ir daro tai, ką gali.
Ir veža Greitoji pagalba tik ten, kur jiems liepiama vežti. Tiesa, aš spėjau paklausti, kodėl sunkų ligonį su gretutinėm ligom jie ketina veža į tą ligoninę, kurioje jis per septynerius ligos stažo metus niekada nėra buvęs. Bet gydytojos atsakymas buvo toks aiškus ir konkretus, kad ginčas su ja būtų kainavęs dar nemažai laiko.
Bet aš jau numaniau, kad reiks laukt siurprizų. Ir laukiau netgi trumpiau, nei tos Greitosios brigados.
Ligoninės, į kurią Greitoji atvežė mano mamą, reanimacijos gydytoja taip pat tik teoriškai žinojo apie tokį medicinos stebuklą, kaip kateteris iš pilvo ir gliukozės tirpalo maišas, kuris atlieka inkstų funkciją neveikiant saviems inkstams.
Skyriuje nebuvo nei vieno reanimacijos gydytojo ar slaugytojo, kurie būtų turėję žinių ar patirties ir priemonių, kaip atlikti procedūrą, be kurios mano mamai gali perpilti kraują kad ir dešimt kartų, be dializės ji numirtų.
Ir taip yra ne dėlto, kad gydytojai yra nevykę, neprofesionalūs ar nejautrūs ir nenorintys padėti. Nes jei jie nebūtų norėję, mano mama nebūtų išgyvenusi, o ji išgyveno, nes net ir tokiomis nevilties akimirkomis visada būna žmogiškų išeičių.
Štai čia eilinio nuotykio Lietuvos gydymo įstaigose detalizavimą galimą būtų baigti ir pereiti prie esminių dalykų.
O esmė, mano karčiu patyrimu, yra, kad sveikatos apsaugos sistema tarsi ir yra, bet ji neveikia. Ji gal ir nestringa, tik juda vėžlio greičiu, kai negalavimas apsiriboja poliklinikos lygyje. Pažymėlė, vienas kitas vaistukas, tyrimukas.
Bet kai žmogus rimtai suserga, į šitos mūsų dideliais pinigais išlaikomos sistemos ienas reikia įsikibti nagais ragais, visu svoriu užgulti ir nepaleisti. Tik tada gali būti rami bent tavo sąžinė, kad dėl savo artimo padarei viską, ką galėjai.
Mano tėčio gydytojos paskutiniai žodžiai, kai lygiai prieš metus su ja kalbėjausi telefonu, buvo tiesiog pranašiški. Taip, sako ji, aš viską suprantu, bet sistema tokia, kad ligoniai tiesiog nesulaukia vaistų.
Ir mano tėtis vaistų tikrai, galima sakyti, nesulaukė.
Ir, tiesa, gerbiama ministre, Lietuvos ligoninių reanimacijose trūksta sauskelnių.
Jei jums netyčia atsitiktų nelaimė, paprašykite artimųjų, kad pasidomėtų. Reanimacija – juk ne skyrius. Artimieji čia nesilanko.
