• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Į minėjimus plikomis rankomis gynę Televizijos bokštą ateina pėsti, o valdžia – ratuota. Gal radikaliai atvirkščiai neturėtų būti, bet kai susitikimai su valdžia tampa proga ko nors išprašyti, jau yra rimtas signalas, kad ne, negerai taip. Taip neturi būti.

60

Į minėjimus plikomis rankomis gynę Televizijos bokštą ateina pėsti, o valdžia – ratuota. Gal radikaliai atvirkščiai neturėtų būti, bet kai susitikimai su valdžia tampa proga ko nors išprašyti, jau yra rimtas signalas, kad ne, negerai taip. Taip neturi būti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Aš po tuo tanku klūpodamas geriau jaučiaus kaip dabar“, - senukas sunkiai rinkdamas žodžius tai ištaria ir taip susigraudina, kad pasitraukia nuo manęs tolėliau ir eina nusišluostyti ašarų.

REKLAMA

Ant jo krūtinės kabėjo net keli medaliai. Laisvės gynėjas. Senučiukas visai.

Kas turėjo nutikti, kad žmogus springtų ašaromis po 25 metų toje pačioje vietoje, tą dieną, kai jis pats, savo kūnu, plikomis rankomis, gynė laisvę?

Gal jautrumas žmogaus, seno jau?

Gal jam, kaip lietuviui, vis negana ko nors? Pinigų, dėmesio, kad kaimynui geriau sekasi?

O gal vis dėlto su mumis kažkas negerai?

O dar tiksliau – su mūsų valdžia yra labai negerai?

REKLAMA
REKLAMA

Kiek jų yra, suluošintų nepriklausomybės gynėjų, kuriems priklauso valstybinės pensijos ir įvairios kompensacijos? Ar tūkstantis, ar kiek daugiau nei šimtas. Tiesą pasakius, man visai nesvarbus šis skaičius.

Man svarbiausia, kad tokios valstybės, kaip mūsų - juk ką tik degė laužai, tokie pat, kaip prieš 25-erius metus, viską priminę, priminę tą pragaištį, į kurią galėjome nugarmėti, nes juk viskas vyko ne kokiame filme, o gyvai – ir man labai rūpi, kad nei šimtas, nei tūkstantis nevaikščiotų pasieniais šluostydamiesi ašaras.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet jie verkia.

Kai į Seimą atėjo pasiūlymas, jog Laisvės gynėjus, Sausio 13-ąją netekusius sveikatos ar savo artimųjų, būtų galima palaidoti už valstybės lėšas, Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė ponia Miškinienė pareiškė, kad Laisvės gynėjai nėra socialiai pažeidžiamiausia grupė, kad tai nėra klausimas, kurį reikėtų svarstyti kažkaip prioriteto tvarka ir skirti tokią privilegiją. Po 1520 eurų vienkartinės pašalpos mirus.

REKLAMA

Nežinau, kur buvo ponia Miškinienė Sausio 13-ąją. Bet ir nereikia žinoti. Tiek tada, prieš 25 metus, tiek ir anksčiau, dar iki Baltijos kelio, iki Kovo 11-osios, iki Sausio 13-osios, tiek ir dabar žmonės sprendžia pagal savo sąžinę.

Kaip Tomas Šernas sakė, įteikdamas alternatyvų Laisvės premijai - Laisvės žinios – apdovanojimą Vytautui Landsbergiui – yra du mygtukai šiame gyvenime. Taip ir Ne. Taip ir gyveni, spaudydamas juos. Pagal savo sąžinę, pagal savo sugedimo laipsnį ir pagal šviesos lygį savo prote ir sieloje.

REKLAMA

Jei Laisvės gynėjas Lietuvoje stena iš sunkumo gyventi, nes įgimtas kuklumas jam neleidžia draskyti akių su šiltais automobiliais atvažiavusiai valdžiai ir jos palydai, tai ne tas mygtukas šviečia juos spaudžiančių žmonių galvose.

Jam negana tos pensijos, kurią jam skiria valdžia. Jam negana, jis neišgyvena, ir viskas. Ir man nekyla daugiau jokių klausimų, nes jis apgynė mano ir mano vaikų laisvę. Jis klūpojo prieš tanką. Jis atiminėjo buožes iš sovietų kareivių ir jis gavo su atgal atsiimta buože taip, kad išbyrėjo visi dantys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir dabar jis turbūt neturi santaupų. Neturi turto. Ir neturi vaikų, kurie jam pagelbėtų. Ir gal jam sovietiniai tankai sapnuojasi lig šios dienos, taip drumsdami kasdienę ramybę ir neleidžiantys susikaupti darbui, už kurį jam būtų oriai mokama.

Jei kiekvienas Laisvės gynėjų susitikimas su valdžios atstovais tampa išgyvenimu, nes tai – vienintelė proga pasakyti, kad jiems sunku, prašyti pinigų, pagalbos, dėmesio, ne tas mygtukas buvo paspaustas.

REKLAMA

Jei žuvusio Medininkuose Tomo Šerno kolegos Stanislovo Orlavičiaus našlė klausia garsiai, ar iš Seimo priimamų sprendimų reikia suprasti, kad štai šitie žmonės, Laisvės gynėjai, yra nelojalūs Lietuvos valstybei ir todėl neverti per krizę nurėžtų valstybinių pensijų grąžinimo, jei valdžią reikia stvarstyti už skvernų, ne tas mygtukas buvo paspaustas.

REKLAMA

Bet tik žmogaus negali prikelti iš numirusiųjų. Mygtuko paspaudimą galima „deletinti“ ir paspausti iš naujo.

Aišku, juk visi, kas galėjo ir kam tai rūpėjo, stovėjo ten, kur reikėjo. Ir prie Seimo barikadų, ir prie Televizijos bokšto. Ir tikrai negalvojo, kad padės galvą arba jei netyčia išsisuks tik su ausų būgnelio trauma arba išmuštais dantimis, už tai gaus kažkada medalį ir socialines garantijas iki gyvos galvos. Tarp tų keturiolikos galėjo būti ir mano tėtis, ačiū Dievui, nebuvo. Bet galėjo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir tikrai nei šimtas, nei tūkstantis, nei milijonas eurų nebūtų sumažinęs artimojo netekties skausmo. Čia juk ne apie tai mes kalbam, ar ne?

Galbūt viskas galėtų būti kitaip, ir būtų mažiau nuoskaudų, jei tie, kurie pas juos atvažiuoja valdiškais automobiliais tam tikromis progomis, pavyzdžiui, per Sausio 13-osios minėjimus, mažiausiai galvotų apie save. Bet nei vienas iš dabartinių valdančiųjų apie save paskutinį nepagalvoja.

REKLAMA

Dar nebuvo taip, kad Seimo nariai pamirštų sau susigrąžinti atlyginimus ir nerypautų, kaip sunkiai jie dirba.

Taip, kaip suėjo tądien, 2016 m. sausio 12-ąją į Televizijos bokštą, taip ir išėjo iš jo po renginio.

Premjero su palyda laukė keli automobiliai. Aišku, pašildyti.

Seimo nariai ir atminimo raštais apdovanoti valdininkai – išsikvietė valdiškus automobilius. Apsilankymas Televizijos bokšte susitikime su Laisvės gynėjais juk buvo vienas iš jų intensyvios darbotvarkės klausimų. Po kurios grįžus galima pasidėt paukštuką – padaryta.

O senukai išlingavo pasiremdami lazdelėmis ir vieni į kitus. Kas kaip galėjo ir turėjo. Kas lydimi savo artimųjų. Kas po vieną. Ir klampojo per sniegus iki artimiausio troleibuso sustojimo.

Ir buvo graudu bei skauda į tai žiūrėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų