Skaitant kelionės įspūdžių aprašymus, manęs dažnai neapleidžia jausmas, kad šis šiandien Lietuvoje, rodos, populiarėjantis žanras yra taip glaudžiai susijęs su keliautojo patirtimi (įskaitant visas jo(s) ankstesnes keliones), pažiūromis ir apsiskaitymu, jog kartais rizikuoja nuslysti į nuolatinį stereotipų kūrimą ir atkūrinėjimą, kartojant tuos pačius naratyvus, arba į elementariausius praktiškus, bet greit senstančius patarimus – kur, kas, kaip, už kiek. Dar, žiūrėk, ima ir įsipainioja klaida, kurių nemokant kitos šalies kalbos ar ja lyg tol visai nesidomėjus pasitaiko pačių keisčiausių, - o pasakojimas „ištransliuojamas“ kaip autoritetinga „savo akimis mačiusio“ informacija.
Ir vis tik apie Indoneziją Lietuvoje žinoma taip nedaug, jog gausiais įspūdžiais net ir iš trumpos viešnagės norisi dalintis, kad ta tolima neaprėpiamos įvairovės šalis-kaleidoskopas, šalis-paradoksas nors truputį priartėtų. Colin Brown Indonezijos istorijos knygos pavadinimas klausia „Neįtikėtina šalis?“ (A Shorth History of Indonesia: The Unlikely Nation?, 2003), o viršelyje priduria, kad tai „enigma išorės stebėtojams, kurie, rodos, niekad nėra tikri, kokia ji: musulmoniška, autoritarinė, demokratinė, besivystanti, besiskaldanti“. Turbūt visi Indonezijos apibūdinimai teisingi ir visi – su išimtimis.
Didžiausia pasaulyje musulmoniška valstybė (245 mln. gyventojų), apie kurią dažniausiai išgirstame ar teroro aktų kaip sprogdinimai Balio saloje kontekste – toks iškreiptas Indonezijos įvaizdis Vakaruose akivaizdžiai liūdina jos gyventojus, kurių sudėtis tokia pat marga, kaip ir jų šalies gamta. Kartu ši valstybė – tikrai sunkiai įtikimas Vakarų kolonializmo produktas.
Indonezijos pavadinimas – britų geografo James Richardson Logan „dovana“. Šį terminą didžiuliam archipelagui Pietryčių Azijoje pavadinti jis sukūrė iš žodžių ‚Indija‘ ir ‚nêsos‘ (graik. „salos“). Šios salos kolonistams britams buvo „Tolimoji India“, didžiąją dalį jų XVII a. užvaldžiusiems olandams – „Olandijos Indija“.
Europos kolonialistines galybes čia viliojo pelnas iš didžiulių prekybos srautų ir ilgainiui jų įtakos sferų pasidalijimas suformavo Indonezijos sienas su kitomis regiono valstybėmis – Filipinais (kuriuos sukūrė portugalų užkariavimas), Malaizija, Singapūru, Brunėjaus sultonatu (Britanijos palikimas), Papua Naująja Gvinėja (kurią dalinosi vokiečiai ir britai, o vėliau buvo perėmusi Australija) ir galiausiai su Rytų Timoru (skirtingai nei vakarinė Timoro salos dalis, jis buvo Portugalijos kolonija, bet jiems pasitraukus 1975-1999 m. buvo okupavusi Indonezija).
Indonezija – tai daugiau nei 17 tūkst. salų, kurių gyventojai savo šalį vadina Tanah Air („Žemė ir Vanduo“). Archipelagą kerta geografinė Azijos ir Australazijos riba: ryškūs gamtos ir klimato skirtumai atsiskleidžia tarp Balio ir Lombok salų pietuose bei Kalimantano ir Sulavesio šiaurėje.
Net žmonių kilmė ir išvaizda Indonezijos rytuose ir vakaruose labai skiriasi: iš pietų Kinijos kilę austroneziečiai (malajai) šviesesnės odos spalvos ir švelnesnių bruožų nei anksčiau iš rytų atsikraustę melaneziečiai – tamsiaodžiai ir smulkiai tarsi afrikiečių garbanotais plaukais, dabar daugiausia gyvenantys Indonezijai priklausančioje Vakarų Papua (Papua arba Ilhas dos Papuas, kaip ją XVI a. pavadino portugalų atradėjas Jorge de Meneses, ir reiškia „Papurusių plaukų kraštą“). Dėl tamsesnės odos spalvos papuasai, sudarantys mažumą ir susitelkę atokesnėse šalies vietose, patiria diskriminaciją, nors vienas iš penkių Pancasila – Indonezijos valstybės doktrinos, kurią dar prieš paskelbdamas šalies nepriklausomybę nuo Olandijos 1945 m. išdėstė prezidentas Soekarno (Sukarno), - principų yra Indonezijos vienybė ir visų etninių grupių sugyvenimas.
Šalies herbe įrašytas šūkis „Vienybė įvairovėje“ neapsaugo ir kinų mažumos. Sociologų manymu, kinų šalyje turėtų būti 6-7 mln., nors per surašymus daugelis jų nelinkę nurodyti savo etninės kilmės. Daugeliu atvejų kinų diasporos Pietryčių Azijoje padėtis primena žydų bendruomenės istoriją Europoje – tai verslumu pasižyminti tautinė mažuma, prieš kurią paaštrėjus socialinei situacijai kartas nuo karto kildavo žiaurūs pogromai. Pastarąjį kartą atpirkimo ožiu ji tapo 1997-1999 m. Azijos finansinės krizės metu, kai, armijai kurstant, buvo siaubiamos kinų parduotuvės ir prievartaujamos kinų moterys.
Indonezijos vienybės principas slepia ir dešimtmečius šalyje rusenančius separatistinius judėjimus valstybės rytiniame ir vakariniame pakraščiuose – Papua ir Aceh (Sumatros salos šiaurėje) provincijose, kurioms nuo olandų išsilaisvinusi Indonezija tėra centrinės Javos salos imperija kitų atžvilgiu. Papua randama aukso, o Aceh provincijoje – gamtinių dujų telkinių, ir vietos gyventojai nepatenkinti jų panaudojimu, kuris nešąs pelną vien dviems stambioms amerikiečių gavybos kompanijoms bei Džakartai. Jau vien dėl to centrinei valdžiai būtų neparankus Aceh ar Papua atsiskyrimas. Tiesa, po 2004 m. Pietryčių Aziją nusiaubusio cunamio, kurio epicentras ir buvo šalia Sumatros salos, su Laisvosios Aceh judėjimu (Gerakan Aceh Merdeka) vyriausybė pasirašė taikos susitarimą, nutraukusį beveik trisdešimt metų besitęsusį ginkluotą konfliktą. Gamtinių išteklių stokojančiai buvusiai vargingiausiai Indonezijos provincijai Rytų Timorui pasisekė išsikovoti nepriklausomybę, nors ir jam šis siekis atsiėjo brangiai.
Salyno gyventojai kalba daugiau nei 300 kalbų, bet lingvistiniu indonezietiško nacionalizmo pagrindu tapo kolonizatorių olandų administracinėms reikmėms vartota dienstmaleisch – „tarnybinė malajų kalba“, kuriai užrašyti pritaikytas lotyniškas šriftas. Šiandien ji taip ir vadinama – bahasa Indonesia (Indonezijos kalba). Kadangi jos pagrindas – malajų, kuri dar prieš kolonizaciją vartota kaip tautų tarpusavio prekybos ir islamo kalba, - Europos kolonializmo dirbtinai atskirti Malaizijos ir Indonezijos gyventojai iki šiol gali susikalbėti tarpusavyje, nors nemažai daliai tai dar tebėra lingua franca, o ne gimtoji kalba. Kadangi archipelage ištisus amžius vyko intensyvi prekyba, bahasa Indonesia žodyne pėdsakus paliko indiškosios sanskrito ir tamilų, kinų, islamą atnešusių arabų pirklių, kolonizatorių olandų ir portugalų įtaka, o šiandien labiausiai veikia anglų kalbos hegemonija.
Nepaisant gilių Indonezijos etninių įtampų, socialinių ir aplinkosaugos problemų, – kaip matyti iš jos upių ir kanalų, daugelis miestų neturi net paprasčiausios nuotekų valymo sistemos, o keliolika milijonų gyventojų turinčioje Džakartoje oras net papilkėjęs nuo išmetamųjų dujų (megapolis neturi metro!) – jos žmonės užburia savo betarpišku ir šiltu bendravimu su bule (užsieniečiais). Tiesa, tokios valstybės kaip Lietuva absoliuti dauguma indoneziečių nėra girdėję, bet puikiai žino Lenkiją. Mat Indonezijos vėliavos spalvos tokios pat mūsų kaimynų, tik išdėstytos atvirkštine tvarka.
Indrė Balčaitė, Demokratinės politikos institutas
