Jurgita Čeponytė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Indonezijai vadovauti pradedantis naujasis prezidentas Joko Widodo turi idėjų, bet jam nepakanka kontaktų ir paramos, kad galėtų tas idėjas įgyvendinti, sako Australijos Merdoko universiteto Indonezijos studijų programos direktorius Vedi Hadizas. Dėl to indoneziečiai gali nesulaukti žadėtų pokyčių, kurių šaliai išties reikia: dešimtys milijonų Indonezijos gyventojų išgyvena vos už dolerį per dieną, o beveik ketvirtadalis šalies biudžeto tiesiog ištirpsta dėl įsišaknijusios korupcijos.
Pabrėžiamas naujojo prezidento paprastumas
„Mes turime būti aktyvūs skatindami pokyčius“, – pabrėžė naujasis Indonezijos prezidentas J. Widodo po inauguracijos. Per rinkimų kampaniją jis nuolat kartojo, kad šaliai reikia pokyčių, kad demokratija turi užtikrinti geresnį gyvenimą. Bet koks tas naujasis prezidentas, kuris Indonezijos žmonių, vietinės bei pasaulio žiniasklaidos dažniau vadinamas tiesiog Džokovi?
„Tai – žmonių koalicijos kova prieš elito koaliciją. Todėl ir mūsų strategija yra visai kitokia nei įprasta. Mes stengsimės daryti tai, ko nori žmonės“, – sakė J. Widodo per rinkimų kampaniją.
Neseniai žurnalas „Time“ publikavo straipsnį apie Indoneziją, kuris pradedamas vaizdeliu, kaip naujasis šalies prezidentas skrenda lėktuvu su kitais eiliniais piliečiais. „Aš nesu toks svarbus, kad man reiktų didelės sėdynės verslo klasėje, – paklaustas, kodėl skrenda ekonomine klase, atsakė Vidodo ir pridūrė, – aš esu lieknas, neužimu daug vietos.“
Tai iliustruoja žiniasklaidos bei ekspertų dažnai pabrėžiamą naujojo prezidento paprastumą. Jis itin skiriasi nuo buvusių šalies vadovų dar ir todėl, kad yra visiškai nesusijęs su buvusiu režimu bei kariuomene. Kaip sako Indonezijos politinę situaciją analizuojantys ekspertai, tai, kad J. Widodo išrinktas prezidentu, rodo visuomenės politinę brandą ir kad žmonės taip pat nori pokyčių.
Indoneziečių sprendimas – palaidoti buvusį režimą
Australijos Merdoko universiteto Indonezijos studijų programos direktorius, profesorius Vedi Hadizas LRT radijui sako, kad per šiuos prezidento rinkimus žmonės turėjo dvi galimybes ir nusprendė galutinai palaidoti buvusį režimą.
Prabowo Subianto, teigia V. Hadizas, reprezentavo galimybę grįžti į įsivaizduojamą aukso amžių, kurio iš tikrųjų niekada nebuvo. Kitais žodžiais tariant, jis apeliavo į žmonių nostalgiją Suharto režimui, tam politiniam stabilumui, bet ignoravo faktą, kad režimas buvo atsakingas už besaikį valdininkų piktnaudžiavimą valdžia, masiškai vykdytas politines bei etnines žmogžudystes, įsišaknijusią korupciją.
„Džokovi pasiūlė kitą variantą – pakeisti buvusią tvarką, eiti toliau. Jis atstovavo žmogui, kuris neturėjo jokių ryšių su Suharto režimu. Jis buvo tiesiog verslininkas iš centrinės Džiavos, kuris, dirbdamas Solo mieste, o vėliau ir sostinės Džakartos gubernatoriumi, įrodė, kad yra kompetentingas administratorius“, – pastebi V. Hadizas.
Dar prieš rinkimus politologai prognozavo kardinalius pokyčius. Politikos ekspertas Danangas Kristianto, vis dar vykstant rinkimų kampanijai, sakė, kad rinkėjai balsuodami atsižvelgs į kitus kriterijus nei anksčiau: „Dauguma žmonių dabar jau supranta, kad jiems nereikia religinių partijų. Jiems svarbiau, ką tos partijos atneš.“
Profesorius V. Hadizas priduria, kad tai, jog rinkimų biuletenyje daugiau indoneziečių pažymėjo J. Widodo pavardę, reiškia, jog tauta pavargo nuo ankstesnio verslo bei politikos modelio: pinigų plovimo, derybų už uždarų durų, demokratinių institucijų naudojimo asmeniniais tikslais.
Dalis gyventojų – ties skurdo riba
Kad būtų galima suprasti, kokios pagrindinės Indonezijos problemos, reikia pažvelgti į jos istoriją, nes tai, ką reikia keisti dabar, yra rezultatas to, kas vyko praėjusiame amžiuje. O gal ir dar anksčiau.
Valstybė iš daugiau kaip 13 tūkst. salų, iš kurių 6 tūkst. – apgyvendintos, nepriklausoma tapo po Antrojo pasaulinio karo. Pirmuoju prezidentu tapęs Soekarno paskelbė laisvus rinkimus. Šalyje staiga susikūrė daugiau kaip 150 partijų. Indonezijoje kilo chaosas, nes naujajame parlamente buvo per daug partijų, jos negalėjo susitarti, taigi – ir priimti jokių sprendimų.
Bandydamas įveikti susidariusią krizę, Soekarno paleido parlamentą ir šalyje įvedė autoritarinį valdymą. Po 20 metų, 1965-aisiais, vienintelės šalies stiprios jėgos – kariuomenės – pulkininkas Suharto įvykdė perversmą, nuvertė buvusį prezidentą ir paskelbė karinę padėtį. Šalyje imtos riboti indoneziečių politinės ir pilietinės teisės.
Nors Suharto režimas oficialiai vadovavosi demokratijos, socialinio teisingumo, vienybės principais, valstybėje įsišaknijo korupcija, dėl kurios didelė dalis gyventojų atsidūrė ties skurdo riba. Šiuo metu maždaug 65 mln. iš 250 mln. gyventojų išgyvena iš kiek daugiau nei dolerio per dieną.
Valstybinėse institucijose klesti korupcija
Profesorius V. Hadizas sako, kad tai – būtent režimo sukurta problema. Pavyzdžiui, kai kurios problemos, tokios kaip korupcija, sunaikino Indonezijos institucijų darbą, todėl jos negali atlikti savo funkcijų: teikti socialinių paslaugų, pagalbos skurstantiems žmonėms. Taigi valstybinės institucijos tik vykdo politikų ir verslininkų užsakymus, už kuriuos jie susimokėjo.
„Reikia pasižiūrėti ir į nacionalinį biudžetą, – pabrėžia V. Hadizas. – Maždaug keturi penktadaliai biudžeto skiriami tarnautojų algoms bei valstybės skolai padengti. O likęs penktadalis biudžeto prarandamas dėl prasto valdymo ir korupcijos. Akivaizdu, kad stengtis geriau suplanuoti biudžetą, efektyviau jį naudoti būtų žingsnis sprendžiant skurdo problemą.“
Prezidentas J. Widodo žino, kas yra skurdas, nes augo nepasiturinčioje šeimoje. Kitaip nei ankstesni prezidentai, jis nėra kilęs iš karininkų ar politikų, tarnavusių Suharto režimui, šeimų.
Grėsmę kelia vietiniai islamo teroristai
Skurdas ir korupcija – ne vienintelės Indonezijos problemos. Čia gyvena 300 etninių bendruomenių, šalyje išpažįstama daug religijų. Kone 90 proc. gyventojų yra musulmonai – Indonezija didžiausia musulmoniška valstybė pasaulyje. Bet yra milijonai indoneziečių, išpažįstančių krikščionybę, induizmą, budizmą ir daugybę kitų religijų, būdingų mažoms vietinėms gentims.
Šios mažosios etninės bendruomenės išgyveno genocidą, kuris, pasak kai kurių šaltinių, vis dar vyksta. Didžiausios žudynės vyko 1965–1966, kai į valdžią atėjo generolas Suharto. Jis žiauriai žudė ir kankino čia gyvenusius kinus bei komunistus. Vėliau masiškai naikintos necivilizuotos gentys. Ankstesni Indonezijos vadovai ne kartą sakė, kad jokių genčių šalyje apskritai nėra, todėl ir žudynių būti negali.
Tačiau didžiosios religinės bendruomenės, atrodo, nesipyksta. Kadangi islamas nėra valstybinė religija, vadovaujamus postus užima tiek krikščionys, tiek musulmonai. Štai ir naujojo islamą išpažįstančio prezidento J. Widodo komandoje dirba ne vienas krikščionis.
„Islamo valstybės“ idėjos kol kas nepriimtinos
Vis dėlto ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Indonezijoje surengtas ne vienas didelis teroro išpuolis, organizuotas radikalių islamistų. Pavyzdžiui, 2004 m. susprogdintas nedidelis sprogmuo šalia Australijos ambasados, 2002 m. įvykdyti keli dideli teroro išpuoliai Balio saloje.
Tačiau, kaip sako kalbintas profesorius V. Hadizas, bent jau kol kas nepanašu, kad vietiniai teroristai planuotų jungtis prie tarptautinių teroristinių grupuočių. Pasak jo, didžiausioje islamiškoje šalyje „Islamo valstybės“ idėjos kol kas nepriimtinos.
„Manau, kad 25 ar 35 indoneziečiai yra prisijungę prie „Islamo valstybės“ kovotojų. Bet, palyginti su žmonėmis iš Europos, tai nėra toks didelis skaičius. Žmonės nejaučia jokios simpatijos „Islamo valstybei“. Pasaulinė kalifato idėja, paremta smurtu ir žudynėmis, nepriimtina daugeliui indoneziečių“, – kalba profesorius.
Indonezija – trečia didžiausia oro teršėja
Didelė ir ekologijos problema Indonezijoje. Šioje šalyje sparčiausiai kertami miškai. Kartu su jais ne tik nyksta ten gyvenančios gentys, bet ir keičiamas pasaulio klimatas. Indonezija – trečia didžiausia oro teršėja po Kinijos ir JAV. Ši problema atsirado diktatoriui Suharto pradėjus sparčiai industrializuoti šalį, vystyti pramonę.
Baisiausia, kad Indonezija, nespręsdama ekologinių problemų, labiausiai kenkia pati sau. Gausiai teršdama orą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis, spartina klimato kaitą, laipsnišką temperatūros kilimą.
Dėl to, kaip prognozuoja mokslininkai, turėtų pradėti kilti vandens lygis. O tai itin pavojinga valstybei, kurią sudaro tūkstančių salų, – Indonezija gali tiesiog nuskęsti.
Iki šiol nė viena valdžia nekreipė dėmesio į šias bei daugybę kitų problemų. J. Widodo buvo pirmasis ne tik apie tai prakalbęs, bet ir pradėjęs skatinti pokyčius.
Reformų gali ir nebūti
Dėl pokyčių politikos ir to, kad naujasis Indonezijos lyderis neturi jokio politinio užnugario, profesorius V. Hadizas prezidentą J. Widodo lygina su JAV prezidentu Baracku Obama, kuris irgi buvo politikos naujokas, turėjo daug idėjų, kalbėjo apie pokyčius, tačiau turėjo ieškoti kompromisų su valdančiomis partijomis.
„Manau, kad J. Widodo taip pat teks ieškoti kompromisų. Jis turi idėjų, bet jam nepakanka kontaktų, kad galėtų tas idėjas įgyvendinti. Jis – dar vienas iš pasaulio reformatorių pavyzdžių, kad reikia labai daug palaikymo idėjoms įgyvendinti. Vienam tai padaryti sunku“, – mano V. Hadizas.
Be to, pastebi profesorius V. Hadizas, parlamente koaliciją sudaro partijos, kurios remia buvusį J. Widodo konkurentą, todėl reformos, kurių žmonės tikisi, gali ir neįvykti.
