Kaip minėta, nuo importo atsisakymo žingsnio praėjo jau dveji metai. Tiesa, šios sukakties nelydėjo šventiniai fejerverkai nei pergalingos kalbos. Tiksliau būtų pasakyti, kad Rusijoje ši sukaktis buvo santūriai nutylėta ir nepastebėta. Tokios reakcijos priežastis yra paaiškinama labai paprastai – per dvejus metus importo atsisakymo politika nepasiteisino. Kremliui nėra kuo pasigirti šiame ekonominiame fronte. Pergalių čia nėra, o Maskva labai sunkiai pripažįsta klydusi ar pralaimėjusi. Jos oficialiajame leksikone tokių žodžių tiesiog nėra.
Ar tokį importo atsisakymo politikos rezultatą galima buvo numatyti? Tai yra vienas iš retų atvejų, kai drąsiai galima atsakyti – taip. Apie šios politikos problemas rašiau dar 2014 metais straipsnyje „Rusiška čučhė“, kuriame lyginau Kremliaus priimamus sprendimus su Šiaurės Korėjos „pasitikėjimo savo jėgomis“ (čučhė) keliu. Jau tada, praėjus mažiau nei pusmečiui nuo sprendimo dėl „importozamesčenije“, buvo aišku, jog Rusijos pramonė neturi realių galimybių susitvarkyti su šiuo politiniu uždaviniu. Apie tai ne tik gana garsiai kalbėjo opozicinių jėgų atstovai, bet ir tyliai užsiminė oficialios Rusijos institucijos, tarp jų – Rusijos audito rūmai.
Objektyviai žiūrint, Rusijos pramonė nebuvo pasirengusi importo atsisakymo politikai. Kremliaus sprendimas skaudžiai smogė vartotojams. Padėtį apsunkino ir tai, jog uždraustų importo srovių ne tik kad nepavyko kompensuoti savo produkcija, bet ir gana neefektyvus buvo bandymas pakeisti importą iš Vakarų importu iš kitų, potencialiai Maskvai „draugiškų“ kraštų. Čia iškilo tiek importuojamos produkcijos kokybės, tiek transportavimo kaštų klausimas.
Įdomią nevykusio rusiško eksperimento analizę savo straipsnyje „Importo atsisakymo kurso paslaptys“ pateikia ekonomistas, Sankt Peterburgo europinio universiteto profesorius Dmitrijus Travkinas. Jis primena, kokiais argumentais rėmėsi Kremlius, skelbdamas sprendimą atsisakyti importo. Anuomet buvo teigiama, jog tai pozityviai paveiks Rusijos ekonomiką, o išnykus konkurencijai su Vakarų gamintojais Rusijos pramonės atstovai greitai tobulės ir užpildys atsilaisvinusią rinkos dalį.
D. Travkinas atvirai vadina sprendimą dėl importo atsisakymo kvailyste. Jo teigimu, importo apribojimas, siekiant palengvinti gyvenimą savo gamintojams, yra pasaulyje žinoma priemonė, tačiau ji dažniausiai realizuojama kitaip – įvedant tam tikroms prekių kategorijoms aukštus importo muitus. Tačiau visiškas draudimas, kurį pasirinko Maskva, yra neracionalus ir iš esmės ekstravagantiškas politinis sprendimas.
Pasak ekonomikos profesoriaus, Rusija stipriai suklydo, pasirinkusi „importozamesčenije“. „Praėjo dveji metai, o pozityvių rezultatų nėra. Rusija atsidūrė ekonominėje krizėje. BVP mažėja, realios gyventojų pajamos taip pat. Vystymuisi trūksta investicijų. Atskirose srityse (pavyzdžiui, žemės ūkyje) yra nedidelis augimas, kurį, labai pasistengus, galima paaiškinti importo atsisakymu. Tačiau normaliam ekonomikos funkcionavimui to nepakanka“, – konstatuoja D. Travkinas.
Cituojamame straipsnyje ekonomikos profesorius bando suprasti, kodėl Rusijos ekonominėje politikoje atsirado „importozamesčenije“, nors tokio sprendimo rezultatas buvo faktiškai iš pat pradžių aiškus. D. Travkinas daro išvadą, kad šis sprendimas buvo paremtas vien politika, ignoruojant ekspertų nuomonę. Pažymima, jog jau maždaug pusę amžiaus ekonomikos moksle niekas rimtai nenagrinėja modelių, kurie atitiktų „importozamesčenije“ principus. Net prokremliški Rusijos ekonomistai nėra kalbėję apie tokį sprendimą. D. Travkinas patvirtina iš esmės viešą paslaptį, kad importo atsisakymu buvo siekiama „nubausti“ Rusijos rinkoje dirbusias Vakarų pasaulio įmones, nes tik joms Kremlius realiai galėjo atkeršyti už politinį spaudimą, kurį jis patyrė dėl agresijos prieš Ukrainą, o visi pasvarstymai, kad toks žingsnis teigiamai paveiks šalies ekonomiką, buvo vien pasakos pateisinti tam sprendimui, kuris bumerangu smogė Rusijos gyventojams.
Savotišku išsigelbėjimu paprastiems vartotojams tapo kontrabanda. Menka paslaptis, kad „uždrausti“ produktai vis vien pasiekia Rusijos rinką. Ne paskutinį vaidmenį gabenant šiuos produktus užima Maskvos „artimos sąjungininkės“ – Baltarusija ir Kazachstanas. Čia verta priminti faktiškai anekdotinę istoriją apie „baltarusiškas“ austres, „baltarusišką chamoną“ (vytintą kumpį) ir „baltarusišką“ parmezaną. Taip pat ir mums gerai žinomas sūris „Džiugas“ vienoje iš Barnaulo parduotuvių staiga pavirto „produktu iš Argentinos“. Visa tai tik įrodo, jog Rusija realiai negali (ar nenori) gyventi be gerų europietiškų maisto produktų, o realus importo draudimas yra aktyviai apeinamas.
Tačiau kalba apie importo atsisakymo programos fiasko yra ne vien kalba apie Rusijos ekonomines nesėkmes. Akivaizdu, kad šiuo atveju nepavykusią importo atsisakymo politiką net rusiškai propagandai sunku būtų paaiškinti „priešų kėslais“. Tai yra akivaizdus Kremliaus akibrokštas. Užuot atgaivinęs ekonomiką, „importozamesčenije“ tapo veiksniu, kuris pagilino dabartinę Rusijos ekonominę krizę. Kremliui būtų pavojinga, jeigu ši žinia pasklistų plačiau (kol kas tokia išvada yra akivaizdi tik opoziciškai nusiteikusiems Rusijos gyventojams). Visa tai yra dalis bendros problemos, kurios Maskva niekaip negeba išspręsti – Vakarų pasaulio taikomos sankcijos toliau neigiamai veikia šalies ekonomiką, o pats Kremlius vis dar lieka tarptautinėje politinėje izoliacijoje.
Svarbiu veiksniu tampa ir artėjantys rinkimai į Rusijos parlamentą. Nėra didesnių iliuzijų – rinkimų procedūra Rusijoje prarado savo demokratinę funkciją, rinkimų rezultatai akivaizdžiai yra klastojami. Tačiau tai nesukelia masinių protesto akcijų – bent kol dauguma šalies gyventojų iš esmės pritaria valdžios pasirinktam kursui ar apskritai nesidomi politika. Tačiau blogėjanti ekonominė padėtis gali gana greitai pakeisti situaciją. Tai reiškia, jog nesėkmė su importo atsisakymu gali tapti vienu iš veiksnių, kurie kelia grėsmę dabartiniam Rusijos režimo stabilumui.
Akivaizdu, kad Kremlius ieškos būdų neutralizuoti kylančius pavojus, tačiau vargu ar šie būdai bus susiję su ekonomika, kurią Maskva gelbėja gana nerangiai. Pagrįstai bijoma, jog Rusijos valdžia gali bandyti nukreipti visuomenės dėmesį nuo ekonominių problemų radikaliais būdais. Vienas iš galimų variantų – naujas konflikto su Ukraina eskalavimas. Neatsitiktinai rugpjūčio pradžioje Rusijos propagandos kanalai skelbė istoriją apie neva Kryme pagautus „ukrainiečių diversantus“. Visa tai atrodė kaip dar vienas bandymas išnaudoti mobilizacinį menamos grėsmės potencialą, nukreipti visuomenės dėmesį, pasitelkiant išgalvoto pavojaus modelį. Kremlius ir anksčiau naudojosi tokia priemone ir, ko gero, dar nesyk naudosis ja ir ateityje.
