.jpg)
Skirtingai nuo nacistinio režimo, sovietiniame anekdotai tiesiog klestėjo.
Šis naujas, stebinančiai originalus sovietinio bloko žlugimo tyrimas prasidėjo nuo žurnale „Prospect“ paskelbto Beno Lewiso straipsnio apie komunistinės eros anekdotus, britų dienraštyje „Times“ rašo apžvalgininkas Christopheris Hartas. B. Lewiso, ką tik pasirodžiusios knygos „Kūjis ir juokas: komunistinio režimo istorija komunistinių laikų anekdotuose“ autoriaus, idėja paprasta: humoras padėdavo žmonėms iškęsti ilgus pilkus sovietinio režimo dešimtmečius. Jis tvirtina, kad anekdotai, kuriuose režimas nuolat vaizduojamas kaip juokingas ir neefektyvus, ilgainiui – suprantama, kartu su kitais veiksniais – priartino jo krachą.
Pasak apžvalgininko, B. Lewisas gerokai pasidarbavo ir pakeliavo, kad įvykdytų savo misiją. Jis nuvyko į Maskvą, kad pasikalbėtų su 107 metų amžiaus sovietinių laikų karikatūrininku, kuris kažkada sukdavo galvą, kaip pašiepti Trockį ir įsiteikti Stalinui. B. Lewisas užsuko pas Lechą Walesą, tebegyvenantį Gdanske, dabar, kaip ir dauguma kitų buvusių politinių lyderių, šiek tiek praradusį humoro jausmą. Knygos autorius „atkasė“ daugybę anekdotų, kurie vargu ar susilauktų šiandien sėkmės alinėse. Štai, pavyzdžiui, itin senas anekdotas: „Pagyvenusi valstietė ateina į Maskvos zoologijos sodą ir pirmą kartą gyvenime pamato kupranugarį. „Dieve Dieve, – nebeišlaiko ji. – Jūs tik pažiūrėkit, ką tie bolševikai su arkliu padarė.“ Tačiau kiti Stalino epochos anekdotai vis dar tebėra kandūs. „Kokie buvo paskutiniai Majakovskio žodžiai prieš savižudybę? – Jis pasakė: „Draugai, nešaukite!” O štai, ko gero, vienas geriausių visoje knygoje: „Mokytojas klausia mokinių: „Kas jūsų tėvas ir motina?“ Vienas mokinys atsako: „Rusija – mano motina, Stalinas – mano tėvas.“ „Teisingai, – giria mokytojas. – O kuo tu norėtum būti užaugęs?“ „Našlaičiu.“
Dėl neaiškių priežasčių kiti komunistiniai režimai, iš visko sprendžiant, neišperėjo tokio pobūdžio ardomojo humoro. Kinijoje jo tikrai nėra, tvirtina B. Lewisas, taip pat ir Šiaurės Korėjoje. Tiesa, pasak apžvalgininko, jis asmeniškai skeptiškai vertina knygos autoriaus teiginį, kad saloje gyvenantys kubiečiai taip pat nekuria politinių anekdotų – esą vis dėl to tai yra tauta, iš prigimties linkusi į anarchiją. Viena iš antisovietinio humoro gausos priežasčių greičiausiai yra tai, kad visos Rytų Europos šalys iki 1989 m. šaipėsi ne tik iš komunistinės ideologijos, bet ir iš rusiškojo imperializmo bukumo.
Be kita ko Maskvos bukumas pasireiškė ir tuo, kad maištingus liaudies juokelius buvo mėginama pakeisti sankcionuotu „pozityviuoju humoru“ – revoliuciją šlovinančiais anekdotais ar moralizuojančiais juokais apie pernelyg uolaus degtinės vartojimo žalą proletariatui. Tačiau šie anekdotai, kuriems buvo skirta tokia rimta misija, niekuomet nepasiekdavo tikslo, švelniai tariant, jie buvo labai nejuokingi. Tuo tarpu natūraliai atsirandantys anekdotai niekuomet neatrodo nesveiki ar mizantropiški – jie tiesiog persmelkti tam tikro pagrįsto beviltiškumo.
Anekdotų kūrėjus labai įkvėpdavo prekių deficitas komunistinio režimo laikais. „Kodėl niekur nėra miltų?“ „Juos pradėjo maišyti į duoną.“ Šis juokelis būtų gerai suprastas R. Mugabės valdytoje Zimbabvėje, teigia apžvalgininkas. Jis sako visai neseniai išgirdęs naują Zimbabvės anekdotą: „Kuo apšviesdavo namus Zimbabvėje, kai dar nebuvo žvakių? Elektra.“
Po 1986 m. ėmė plisti juokeliai apie Černobylį. „Kiek reikia rusų elektros lemputei pakeisti? Nė vieno. Jie ir taip tamsoje švyti.“ Tačiau tai buvo „persitvarkymo“, viešumo ir nedrąsių prošvaisčių dešimtmetis. Ronaldas Reaganas mėgo ir kolekcionavo antikomunistinius anekdotus, instinktyviai, kažkur pasąmonėje suvokdamas, kad jie ne šiaip juokingi, bet ir labai svarbūs. B. Lewisas tvirtina, kad per aukščiausio lygio susitikimus Reaganas net pasakodavo tuos anekdotus Gorbačiovui, ir jiedu ginčijosi, kokia turėtų būti jų teisinga kulminacija.
Švininės komunistinio režimo biurokratijos melagingumas dažnai jau pats savaime būdavo juokingas – tarsi juodasis humoras. Nicolae Ceausescu režimas Rumunijoje į maisto produktų trūkumą reagavo ne žemės ūkio pertvarkymu (ką jau kalbėti apie rinkos liberalizavimą), o specialios „mitybos komisijos“ išvadų publikavimu. Ši komisija nustatė, kad rumunams reikia mažiau kalorijų, nei kitiems žmonėms. Galbūt Mugabei ar Mianmaro generolams vertėtų perimti šią patirtį?
Įdomu, pastebi Lewisas, kad nacizmas beveik nepaliko anekdotų – ir vargu ar tik dėl to, kad jis įsitvirtino Vokietijoje. Valdant komunistams žmonės šaipėsi iš komunizmo, o valdant naciams – iš žydų. Nors statistiniai duomenys liudija, kad komunistinis režimas buvo lygiai tokia pati katastrofa žmonių gerovės – o ir paties jų egzistavimo – požiūriu kaip ir nacistinis, nacių epocha iki šiol yra apgaubta blogio aureolės. Tuo tarpu komunistinio režimo laikai asocijuojasi vien tik su neslepiamu idiotizmu. O žmonių kvailumas mus juokina – priešingai nei pasibjaurėjimą ir gėdą sukeliančios piktadarybės. Tiesa, knygoje yra ir vienas žydiškas nacių laikų anekdotas: „Kuo skiriasi žydas optimistas nuo žydo pesimisto? Visi žydai pesimistai dabar emigracijoje. O visi žydai optimistai – konclageriuose.“
Šiek tiek nuvilia tai, kad Lewisas nekviečia mūsų į Vladimiro Putino Rusiją, pastebi apžvalgininkas. Nors jo knygos tema – komunistinis režimas siaurąja prasme, tačiau nejaugi ir dabar nėra gerų anekdotų? Tiesa, kažin ar jie gali būti juokingesni už Putino nuotraukas, kuriose jis įkvėptai pozuoja iki pusės nuogas per žvejybą Sibire.
Lewisas apsiriko rašydamas, kad Molière‘as neva gyveno XVIII amžiuje. Jis taip pat neįvertino labai svarbaus popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmens artinant komunistinio režimo krachą. Popiežius tiesiogiai skatino maištaujančius ir „Solidarumą“ savo gimtojoje Lenkijoje – šie žingsniai daugelio buvo įvertinti kaip „pabaigos pradžia“. Užtat verta pacituoti vieną aforistinę paties Lewiso išvadą: „Jei tu abejoji komunistine ideologija, tai galų gale gauni demokratiją. Jei tu abejoji demokratija, tai galų gale gauni dar daugiau demokratijos.“
Beno Lewiso knyga – tikra džiaugsmingos, humaniškos juoko anarchijos apoteozė, kurios pati artimiausia politinė analogija būtų chaotiška, improvizuota kilnių politikų ketinimų sistema, dar vadinama demokratija. Autorius net nesusilaiko nepamoralizavęs – jis ragina nesiliauti šaipiusis iš Gordono Browno ir Davido Camerono, iš kovotojų už ekologiją ir besmegenių policijos viršininkų, oligarchų milijardierių ir nevykėlių džihadininkų – pašaipų objektų, kaip visada, yra per akis.
O pabaigai parinkau labiausiai man patikusį šios knygos anekdotą, kad ir koks jis jums pasirodytų, rašo apžvalgininkas. „Kaip vadinasi pereinamasis laikotarpis nuo socializmo į komunizmą? Alkoholizmas.“
