Ilgiau pabuvus vandenyje, rankų ar kojų pirštų pagalvėlių oda staiga „pasensta“ – susiraukšlėja it bobausiai. Kodėl? Vaikai ir suaugę šito klausinėja jau ne vieną šimtmetį. Gali būti, jog mokslininkams pagaliau pavyko paaiškinti šio keisto fenomeno prigimtį. Pasirodo, didžiausia keisto raukšlėjimosi kaltininkė yra... trintis.
Vienas iš seniausių pirštų raukšlėjimosi fenomeno aiškinimų buvo toks: ilgą laiką būdama drėgmėje, pirštų oda sugeria vandenį. Tačiau toks paaiškinimas ne visai tobulas. Pirmiausiai, kodėl nuo drėgmės raukšlėjasi tik pirštų oda? Antra, kodėl šio reiškinio nėra tekę stebėti daugelio kitų žinduolių organizmuose? (Nuo drėgmės raukšlėjasi tik žmonių ir makakų pirštų galiukai). Ir pagaliau trečia, kodėl nesiraukšlėja oda tų pirštų, kuriems nutraukti į juos ėję nervai?
Tyrėjai yra linkę manyti, jog išburkusi pirštų oda suformuoja savotišką drenažo (vandens nusausinimo) sistemą – kad pirštų galuose būtų užtikrintas geresnis odos sukibimas su kitais paviršiais (panašiai kaip automobilinių padangų atveju).
Tyrinėdami 28 savanorių susiraukšlėjusią pirštų odą, mokslininkai pastebėjo, jog kiekvienas išburkęs pirštas įgyja vienodą raukšlių struktūrą. Tyrėjai mano, jog evoliucijos „atidirbtas“ raukšlėjimosi modelis sudaro sąlygas efektyviau sausinti pirštų paviršių, kad pirštų savininkas, reikalui iškilus, galėtų kuo tvirčiau suspausti reikiamą objektą. Raukšlės išplečia odos sukibimo plotą – tokiu būdu užtikrinama geresnė trintis. O tai reiškia, kad reikiamas objektas iš rankų neišslys net ir itin drėgnoje terpėje.
Žinoma, visa tai – tik teoriniai samprotavimai. Mokslininkams dar teks ištyrinėti, ar preciziški išburkusios odos grioveliai iš tiesų generuoja geresnį odos sukibimą. Ne mažiau svarbus lieka ir klausimas, kodėl šis fenomenas stebimas tik kelių rūšių gyvūnų populiacijoje.
