Saulėtą popietę grožio ir sveikatos klinikos „Fi Clinica“ darbuotojai bei bendruomenės nariai į kliniką būrėsi ne dirbti, o virti vieno garsiausių ukrainietiškų patiekalų – barščių. Jiems talkino ne kas kitas, o ukrainietės, įsikūrusios Kaune, pačiame klinikos pastate, rašoma pranešime spaudai.
Kai į Lietuvą ėmė plūsti nuo karo bėgantys ukrainiečiai, „Fi Clinica“ vadovai priėmė sprendimą – vienose iš pastate esančių erdvių, kuriose duris turėjo atverti nauja klinika, jie nedvejodami skyrė ukrainiečių apgyvendinimui.
Virtuvės paslaptimis kulinarinėje popietėje dalinosi kulinarinės pokalbių laidos vedėja Ilona Juciūtė ir virtuvės šefas Dilanas Dampella Gamage, kuris, pasitelkęs „Kamado bono“ grilius, gardėsiais lepino visą komandą.
Jiems į pagalbą atkeliavo ne tik klinikoje apsigyvenusios ukrainietės, bet ir plastikos chirurgas Vygintas Kaikaris, ir vienas iš klinikos savininkų Robertas Jocius.
Pagrindinė renginio idėja, pasak klinikos bendraturčio R. Jociaus, iš Ukrainos atvykusias moteris ir jų vaikus kuo greičiau integruoti naujoje aplinkoje, kad jie susipažintų su klinikos darbuotojais, pabendrautų bei smagiai praleistų laiką.
„Padedami kitiems, geriau pažįstame ir vienas kitą kaip žmones, susivienijame ir jaučiame, jog būdami vieningi, galime nuveikti labai daug“, – sakė R. Jocius.
Receptus pati kurianti, jų dažnai internete ieškanti ir savo namų virtuvėje pati juos išbandanti šefė Ilona pasakojo labai norėjusi gauti naudingų patarimų ir išgirsti visas barščių virimo paslaptis iš pačių ukrainiečių moterų.
„Juk kiekviena moteris gamina pagal savo unikalų receptą, man labai įdomu, kur slypi tobulų barščių paslaptis“, – pasakojo I. Juciūtė.
Žinoma kulinarė pripažino, kad toks renginys tuo pačiu metu yra ir didžiulė laimė, ir nelengva užduotis bei atskleidė, kas jai pačiai padeda dorotis su užklumpančiomis emocijomis.
„Dabar šiek tiek lengviau, tačiau pradžioje buvo labai baisu. Darau, ką galiu – tai padeda. Aukoju, o kai tik galiu prisidėti savo darbais, visada stengiuosi tai daryti. Man tikrai nėra tas pats, kas vyksta pas mūsų kaimynus“, – kalbėjo Ilona.
Pradžioje atvykėlius aprūpinę pačiais reikalingiausiais daiktais, suteikę laikinus namus, maisto, klinikos bendruomenės nariai, norėdami įnešti bent kruopelytę šviesos, sugalvojo, kad laikas kartu butų puikus būdas tai padaryti.
I. Juciūtė pasakojo, jog ši iniciatyva yra įvykis, priverčiantis susimąstyti.
„Gamindama galvojau, jog kartais padaryti ką nors gražaus ir prasmingo nieko nekainuoja. Dažnai kalbame apie tai, ką mes suteikiame nuo karo bėgantiems ukrainiečiams, tačiau, manau, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad atvykę žmonės mus moko labai gražių dalykų: atjautos, vienybės, palaikymo, meilės. Jie mums duoda daugiau nei mes susimąstome“, – kalbėjo Ilona.
Vienas iš renginio iniciatorių, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas V. Kaikaris taip pat sakė, jog šiai dienai labiausiai džiaugiasi galėdamas padėti tiems, kuriems tos pagalbos reikia labiausiai.
„Smagu, kad prie pagalbos prisideda visa komanda. Padedame, nes šiuo metu esame pajėgūs tai daryti ir turime labai daug noro. O kartais, minutę stabtelėjus, pagalvoji, jog tokioje situacijoje galėtų atsidurti bet kuris iš mūsų“, – kalbėjo V. Kaikaris.
Klinikos vadovas R. Jocius pasakojo, jog sekmadienio popietės iniciatyva – tai vertybinė ir pilietinė pareiga, kuri labai glaudžiai siejasi su tuo, kaip kiekvienas iš mūsų supranta, kas šiuo metu apskritai vyksta pasaulyje.
„Mūsų pačių istorinė atmintis dar labai jauna, patys esame neseniai tai praėję ir suprantame, kiek daug tie žmonės turi paaukoti. Visų pirma, labai apgailestaujame, kad šiuo metu Ukrainos žmonėms reikia mokėti tokią didelę kainą už savo laisvę gyventi, deja, dažnai tam tikros aplinkybės nepriklauso nuo mūsų pačių“, – kalbėjo vyras ir sakė, jog reaguodami ir bandydami suprasti tų žmonių skausmą, jie, su visa klinikos komanda, nori kuo labiau padėti ir prisidėti.
„Džiaugiuosi, kad visas mūsų kolektyvas labai susitelkęs ir daugiau nei 100 žmonių prisideda kaip tik gali“, – sakė R. Jocius.
Verslininkas pasakojo, jog šiandien pagrindinis jų tikslas yra užtikrinti priimtų žmonių gerovę. Rūpindamiesi jais kaip savo šeima, komanda stengiasi, kad atvykę Ukrainos žmonės kuo greičiau socializuotųsi, rastų darbus, įsitrauktų į mėgstamas veiklas.
„Nei jie, nei mes nežinome, kiek ši tragedija dar tęsis. Norime užtikrinti, kad ukrainiečiai Lietuvoje turėtų pilnavertį gyvenimą ir kad suprastų, jog jie yra mūsų draugai. Norime užtikrinti, kad suaugę žmonės rastų darbus, vaikai eitų į mokyklas, lankytų būrelius“, – kalbėjo R. Jocius.
Pasak vyro, dabar, kaip medicininė klinika, jie prisideda tuo, kuo gali geriausiai: teikia piniginę paramą, drabužius, medicininius reikmenis: bintus, tvarsčius, tačiau, nepamiršta galvoti ir apie ateitį.
„Vėliau, matydami srautus, priimsime daugiau žmonių, taip pat ir atvykstančius specialistus, taip suteikdami jiems darbo vietas“, – kalbėjo klinikos vadovas.
R. Jocius pasidalino labiausiai į atmintį įsirėžusiu įvykiu, nuo tada, kai klinikoje apsigyveno nuo karo pabėgę žmonės. Vyras pripažino, kad tai buvo vienas jautriausių momentų.
„Patį pirmąjį savaitgalį, atvykus ukrainiečiams, ėjome pasivaikščioti, apžiūrėjome Laivės alėją, užėjome pavalgyti, vaikai važinėjo riedlentėmis, kalbėjomės. Atmintyje man labai įsirėžė viena frazė. Paklausiau jų, kaip jie jaučiasi ir viena moterų atsakė: „Pas jus labai lengvai kvėpuojasi“. Tą minutę susimąsčiau, kad kartais patys neįvertiname, kiek daug turime“, – kalbėjo R. Jocius.
