Tarnybos vadovė prakalbo ir apie Ruklos pabėgėlių priėmimo centre migrantės pagimdytą negyvą kūdikį. I. Skuodienė svarsto, kad viena iš priežasčių, kodėl moteris atsisakė ginekologo konsultacijos, galėjo būti ir tai, kad gydytojas buvo vyras. Galėjo būti, kad moters tikėjimas ir kitos nuostatos neleido peržengti tradicijų.
Apie migrantų situaciją Lietuvoje, apie jų vaikų gyvenimo sąlygas Lietuvoje ir kultūrinius skirtumus kalbamės interviu su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove I. Skuodiene.
Seimo kontrolierių įstaiga prieš mėnesį išplatino ataskaitą, kurioje minima dėl žiaurių migrantų apgyvendinimo sąlygų, aprūpinimo maistu, kurios, jų teigimu, neatitinka pagrindinių žmogaus teisių standartų. Prilygino kaip nežmoniškam ar net žmogaus orumą žeminančiam elgesiui. Jūs pati lankėtės migrantų stovyklose ir matėte tą situaciją iš arčiau. Ar sutiktumėte su tomis išvadomis? Ką pastebėjote?
Mes vykome į stovyklas, matėme tikrai įvairias ir skirtingas situacijas. Kėlėme klausimus ir problemas skirtingose darbo grupėse, skirtingoms institucijoms, kurios už tai yra atsakingos. Kuo džiaugiamės? Kad situacija tikrai keičiasi. Taip, situacija buvo nepaprasta, bet ji tikrai keičiasi.
Dauguma vardijamų problemų buvo iki perkėlimo migrantų iš laikinųjų centrų, kurie buvo įkurti antplūdžiui, į stacionarias apgyvendinimo sąlygas. Tikrai teko lankytis ir Naujininkuose, ir Rukloje, kur perkeliamos pažeidžiamos grupės, tuo tarpu mūsų dėmesys yra vaikams. Tai sąlygos tikrai yra pasikeitusios į gerą pusę. Vaikams organizuojamas ir užimtumas, ir orios, kiek tai įmanoma, gyvenimo sąlygos, sveikatos priežiūra. <...> Visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tėvų statuso, bus užtikrinama sveikatos priežiūra pilnai.
Ar ten lankydamasi pastebėjote konkrečių atvejų, kai ir jums kilo nerimas dėl migrantų vaikų?
Tikrai nepaprasta situacija buvo, vykome į stovyklas, kalbėjomės. Mūsų nuomone, valstybė tikrai ėmėsi visų būtinųjų priemonių, kaip užtikrinti sąlygas, kaip organizuoti tiek maitinimą, tiek rūbus. Mes patys, kaip tarnybos darbuotojai, ėmėmės veiksmų, kad rūbai būtų užtikrinti, sutelktos ir nevyriausybinės organizacijos. Man atrodo, kad mes maksimaliai, kaip įmanoma, skubėjome tas sąlygas gerinti. Ar tos sąlygos buvo nepakankamos? Taip, jos buvo įvairios skirtingose stovyklose.
Rugsėjo pabaigoje Ruklos pabėgėlių centre mirė 10-metis berniukas, kuris, paaiškėjo, buvo neįgalus. Lietuvoje pirmą kartą buvo palaidotas prieglobsčio prašytojas. Paaiškėjo, kad šis sunkiai sergantis vaikas nebuvo vienintelis. Jūs lankėtės stovyklose, ar galite papasakoti daugiau apie sunkius ligonius? Kokiomis ligomis serga, kokie jie yra, kokio amžiaus?
Tiksliai vaikų sveikatos įvardinti negalėčiau. Mūsų pagrindinis tikslas – Vaiko teisių apsaugos tarnybos – siekti, kad vaikams, nepriklausomai nuo jų ar tėvų statuso, būtų užtikrinta pilnai sveikatos priežiūra. Mano žiniomis, buvo sudėtingų situacijų. <...> Ir minimu atveju, ir dar yra keletas atvejų, kai sveikatos priežiūra buvo užtikrinta išskirtiniais atvejais priimant sprendimus. Buvo tokių atvejų, kai pabėgėlių priėmimo centras pats apmokėjo už paslaugas.
Stovyklose buvo organizuojamos mobilios komandos, gydytojai vyko. Ir nevyriausybinės organizacijos pasitelktos, ir „Gydytojai be sienų“. Gydytojai vyko, vertino sveikatą, išrašė receptus. Mūsų siekis – kad vaikams, nepriklausomai nuo statuso, būtų užtikrinamos visos sveikatos priežiūros paslaugos: ir tretinis lygis, ir gydymas, ir ligoninė, ir skiepai – visa tai, ko reikia.
Buvo atvejis, kai Ruklos pabėgėlių priėmimo centre pagimdė migrantė negyvą kūdikį, o šioje šeimoje auga dar trys vaikai. Kas nutiko? Ar šiai šeimai galėjo pakenkti mėginimas pabėgti iš stovyklos, kodėl moteris atsisakė ginekologo konsultacijos? Kaip toliau šeimoje klostosi?
Dėl kiekvieno vaiko mirties išgyvename labai stipriai. Kartu su šeima gedime. Kaip žinia, ši šeima pasišalino iš centro. Buvo paskutinės savaitės [kūdikio] laukimo – sunku komentuoti, kiek tai galėjo pakenkti, kiek įtakos turėjo ir pats nėštumas. Žmonės nepaprastomis sąlygomis atkeliavo iki sienos, iki Lietuvos. Turbūt įtampos daug, streso. Čia visas kompleksas turbūt yra priežasčių, vienos neįvardinsime.
Taip, priežiūros paslaugos buvo pasiūlytos, bet, kaip žinia, šeimos atvykę iš kitų kraštų. Turbūt viena iš priežasčių, dėl ko atsisakė gydytojo priežiūros – tai, kad gydytojas buvo vyras. Gali būti, kad dėl tam tikrų tikėjimo ar kitų nusistatymų paslaugų buvo atsisakyta.
Santaros klinikų vaikų ligoninėje gydoma migrantų mergaitė, kuriai buvo nustatyta onkologinė liga. Ji su mama taip pat buvo įleista į Lietuvą daugiau nei prieš mėnesį. Pagalbos ir sprendimo dėl gydymo finansavimo reikėjo laukti ilgiau nei mėnesį. Kaip vertintumėte tokią situaciją?
Situacija išties skaudi, ji mums buvo žinoma. Paslaugos buvo suteiktos tiek mergaitei, tiek mamai tik pastebėjus, kad yra sveikatos problemų mergaitei. Buvo pristatyta į Santarų skyrių.
Noriu pasakyti, kad valstybė susidūrė su ypatinga situacija, ne veltui ji yra ekstremali. Oficialūs sprendimai priimti vėliau. Norėtume, kad tie sprendimai būtų priimti kaip įmanoma greičiau. Džiaugiuosi, kad yra girdima, įsiklausoma į nevyriausybinių organizacijų ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos pastabas.
Kaip sekasi migrantų vaikams mokytis? Ar jiems sekasi perimti lietuvių kalbos žinias?
Lietuvai nėra nauja organizuoti ugdymo procesą pabėgėliams, migrantams. Į Lietuvą buvo organizuojamas ir perkėlimo procesas, kai buvo didžiulė srauto banga į Graikiją, į Italiją, į Europos Sąjungą. Tai iš bendros patirties žinau, kad vaikai iš prigimties yra labai smalsūs. Kai ateidavo į klases, vaikai priimdavo, mokydavosi smalsiai. Kalbos mokymasis vykdavo pakankamai sklandžiai. Aišku, gal vyresniems sudėtingiau fiziką, chemiją mokytis ir tos kalbos nepavykdavo taip greitai įsisavinti. Bet bendrai vaikai yra smalsūs.
Tad ir šiuo atveju, pradėjus organizuoti procesą, kol kas nesklandumų nėra. Mes dar ruošiame papildomą vaiko teisių informaciją tėvams. Planuojame prevencines ugdymo paskaitėles stovyklose apie vaikų teises, tėvų pareigas, apie bendrą požiūrį į tėvystę, į skirtingas smurto formas.
Bendraujate su migrantų vaikučiais, tėveliais, šeimomis. Jie gyvena aptvertose teritorijose, iš jų kol kas neleidžiama išeiti. Kokią įtaką tai gali turėti vaikams ateityje? Kaip jie jaučiasi, ar nori laisvės?
Bet kokiu atveju, migracijos patirtis yra nepaprasta. Aišku, vaikai greičiau adaptuojasi, greičiau priima, kitaip reaguoja. Sudėtingas gyvenimas naujose šalyse, lūkesčiai ir tėvų, ir gali būti nusivylimo įvairaus. Vaikų situacija, savijauta priklauso nuo tėvų nusiteikimo. Šis procesas, kuris vyksta su vaikais, turės įtakos vaikų ir emocinei, ir psichinei, ir fizinei sveikatai. Jeigu mums pavyktų greičiau priimti sprendimus dėl jų statuso, sklandžiai organizuoti ugdymo procesą, sveikatos priežiūrą, manau, kad tas pasekmes tikrai galima sumažinti.
Žmonės iš laikinų stovyklų perkeliami į stacionarias. Matome, kad jų būsena nėra paprasta. Atvykdami turėjo lūkesčius, nusiteikimą. <...> Kiekviena situacija yra individuali ir šeimos, ir tėvų. Pagrindiniai šios situacijos sprendėjai visgi lieka tėveliai.
Ar buvo atvejų, kad reikėtų pasikalbėti su tėveliais dėl smurto apraiškų? Arba kad jiems reikėtų kitokios socialinės pagalbos?
Kol kas smurto protrūkių nefiksavome. Buvo vienas atvejis, kai kalbėjome su mergaitėmis ir mama dėl situacijos, bet ji buvo sudėtingesnė jų kilmės šalyje. Tai dėl jauno amžiaus ištekinimo. Buvo kalba apie ištekinimą savo kilmės valstybėje. Tai nesusiję su mūsų šalimi, bet mes vertinome situaciją, kaip mergaitė jaučiasi, kaip mama. Nustatėme, kad būtina psichologo konsultacija, pagalba. Per nevyriausybinę organizaciją tai inicijavome.
Kita situacija buvo paauglys berniukas, kai jo psichologinė būklė pasirodė sudėtinga. Irgi ėmėmės veiksmų, kaip greičiau būtų perkeltas į stacionaro centrą ir suteikta pagalba.
Kaip Lietuvai apskritai sekasi tvarkytis su migrantų vaikučiais, kokia situacija?
Mes susidūrėme su labai didžiuliu iššūkiu. Atsidūrėme kaip valstybė nepavydėtinoje situacijoje ir, man atrodo, kad maksimaliai ėmėmės veiksmų, kad užtikrintume, kiek įmanoma, oresnį gyvenimą. Ar valstybė buvo pasirengusi tokiam antplūdžiui 4 tūkst. žmonių per tokį trumpą laiką? To neįmanoma nei numatyti, nei susapnuoti.
Tiek nevyriausybinės organizacijos įsitraukė, tiek valstybinės institucijos veikė išvien. Tiesiogiai skambučiais skambino kiekvienu atveju, dėl sveikatos ir mes kontaktavome, ieškojome sprendimų. Mūsų buvo klausimas ir nelydimi nepilnamečiai. Čia yra ir gražus, ir džiuginantis pavyzdys, kai vieni kitais pasitikėdami ieškojome sprendimų ir klausėmės. Kalbėjome apie higienos užtikrinimą, knygelių, priemonių poreikį vaikams. Koordinacinis, organizacinis procesas vyko sklandžiai.
Laurynas Kasčiūnas, Seimo NSGK pirmininkas, kai nuvyko į stovyklas, jis migrantų paklausė, kas norėtų vykti į Vokietiją. Dauguma rankų pakilo ir ėmė prašyti, kad nuvežtų. Kaip manote, ar Lietuvoje galėtų likti dauguma migrantų? Kaip jau kalbėjome, yra kultūrinių skirtumų, tad kaip jiems ir mums seksis prisitaikyti vieni prie kitų?
Situacija yra skirtinga Lietuvoje ir Vokietijoje. Viena iš priežasčių, kodėl žmonės žiūri į Vakarus – jie yra atviri priimti. Jų yra didelės bendruomenės ir jie vienas kitą remia, tada lengviau įsitraukti į darbo rinką, yra parama. Norint įsitraukti į darbo rinką, reikia mokėti kalbą, o didžioji dalis žmonių atvyksta ir nekalba niekaip. Tad jei turi stiprią bendruomenę, kuri gali padėti įsitraukti, ar tai būtų statybų sektoriuje, ar moterų slaugių, prižiūrėtojų [bendruomenė], tai yra labai svarbus faktorius.
Tuo tarpu Lietuvoje nėra didelės migrantų bendruomenės. Pati Lietuva, mes dar nesame tokie atviri, kad galėtume priimti kitos kultūros, kito tikėjimo. Tolimesnių kraštų gyventojams mes nesame tokie atviri, nes žmonės nepažįsta, nebuvome susidūrę istoriškai. Kultūrinių skirtumų nežinojimas mums patiems gali kelti baimę. Tuo tarpu kitos šalys turi didesnę patirtį integruojant kitataučius, kitatikius.
Atvykusių šeimos taip pat didelės. Kai kurie yra iš 6–7 brolių seserų šeimų. Giminės gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje įsikūrę. Natūralu, kad žmonės nori būti arčiau pažįstamų, giminaičių. Lūkestis būti arčiau jų ir remtis vieni į kitus, jis natūralus.
Nevienareikšmis pasakymas: migrantų tikslas gali būti ir Vokietija, ir Švedija, ir Prancūzija, kur yra artimųjų ir jiems lengviau įsitraukti į darbo rinką, gauti atlyginimą didesnį, reikia mažiau pastangų kalbą išmokti. Bet visada lieka ir Lietuvoje žmonių, kurie įsikuria, sako, kad jiems čia patinka, ramu, saugu, išmoksta kalbą. Bet didelės šalys, Vakarų valstybės labiau pritraukia.
Ačiū jums už pokalbį.
