Regiono bėdos dar prieš ILIV iškilimą
Norint geriau suvokti sumaišties ir humanitarinės krizės Sirijoje ir Irake apimtį, būtina paminėti itin svarbią ILIV priešistorę. Dar per antrąjį Irako karą, prasidėjusį 2003-aisiais, iš Irako į kaimynines valstybes pasipylė šimtai tūkstančių žmonių. Dėl sunkumų vesti pabėgėlių statistiką duomenys svyruoja nuo 400 tūkst. iki daugiau kaip 2 milijonų pabėgėlių. Anot Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros, iš Irako dėl karo pabėgo per 1,4 milijono žmonių (dauguma – į Jordaniją ir Siriją), o pačioje Irako teritorijoje priverstinai savo gyvenamas vietas palikusių gyventojų skaičius siekia 1,3 milijono.
Neramumams Irake nesibaigus, 2011-aisiais prasidėjęs pilietinis karas Sirijoje sukėlė, anot Jungtinių Tautų, „didžiausią mūsų laikų humanitarinę krizę“. Ir nors dabar sunku tiksliai suskaičiuoti, kiek žmonių buvo priversti palikti savo namus dėl pilietinio karo, jų 2013-aisiais buvo per 9 milijonus: trys milijonai iš jų pabėgo į kitas šalis, šeši išsibarstė pačioje Sirijoje. Topografinės gigantiškų palapinių miestų – per 100 tūkst. žmonių glaudžiančių pabėgėlių stovyklų – Jordanijoje nuotraukos virto simboliniais Sirijos pilietinio karo padarinių vaizdais.
Gyventojai ILIV priespaudoje ir bėgantys nuo jos
ILIV iškilimas prisidėjo prie ir taip nesibaigiančios humanitarinės krizės Sirijoje ir neramumų Irake. Anot tarptautinės nevyriausybinės pabėgėlių teisių gynėjų organizacijos „Refugees International“, dėl ILIV žiaurumų ir juos lydinčių susirėmimų namus centriniame Irake paliko ir į Irako Kurdistano autonominę teritoriją pabėgo jau per 850 tūkst. žmonių. Tame pačiame Irako Kurdistane prieglobsčio ieškojo apie 250 tūkst. pabėgėlių iš Sirijos. Kaip dažnai atsitinka karo alinamuose regionuose, namus palikę pabėgėliai buvo priversti bėgti nuo karo antrą kartą: tarp 2003-ųjų ir 2011-ųjų Sirijoje prieglobsčio ieškoję Irako gyventojai dėl Sirijos pilietinio karo ir dabar dėl ILIV brutalumo buvo priversti grįžti į itin nesaugią gimtąją šalį. Dabar Irako teritorijoje priverstinės migracijos išvytų šalies piliečių yra apie 2 milijonus, 1,4 milijono jų yra Irako Kurdistane.
Apie terorą, kurį patiria žmonės, pasilikę ILIV užgrobtose teritorijose, pasaulio žiniasklaida praneša kasdien. Reportažuose pasakojama ir apie masinius ILIV besipriešinančių gyventojų sušaudymus, persekiojamus ir žudomus religinių mažumų atstovus bei ILIV deklaruojamoms vertybėms nepritariančius musulmonus, prievartaujamas moteris, per prievartą ištekinamas mergaites, žudomus gydytojus, nesutikusius padėti ILIV kovotojams, bei humanitarinę pagalbą regionui teikusių darbuotojų nužudymus. „Per žiaurūs net „Al-Qaedai“ – taip spaudoje groteskiškai juokauta apie ILIV ir „Al Qaedos“ skilimą, ir tai su kiekviena ILIV brutalumo išraiška atrodo vis realiau.
Priverstinės migracijos krizė ir tarptautinės bendruomenės veiksmai
Aišku viena – pagalba namus palikusiems negali išspręsti nei Sirijos pilietinio karo, nei ILIV ekspansijos problemų. Tačiau tokia šalta logika motyvuoti menką pagalbos teikimą reikštų užmerkti akis prieš sunkiai įsivaizduojamo masto tragediją. Štai vien spalio pradžioje iš Irako Anbaro provincijos, kai ją užėmė ILIV pajėgos, į Irako Kurdistaną pabėgo apie 180 tūkst. žmonių.
Kai kurios šalys, ypač regiono kaimynės, jau priglaudė milijonus Sirijos piliečių dar prieš iškylant ILIV ir toliau priima tiek sirus, tiek irakiečius, bėgančius nuo ILIV žiaurumų. Turkijoje šiuo metu glaudžiasi apie 1,6 milijono Sirijos gyventojų – apie pusę visų šalį palikusių pabėgėlių. Vien šių metų rugsėjo 20-ąją per 24 valandas iš Sirijos į Turkiją atvyko net 66 tūkst. Sirijos kurdų. Įdomu tai, kad Turkijos vadovybės ir Kurdistano darbininkų partijos konfliktas, besitęsiantis nuo 1984-ųjų, vis dėlto neužkirto kelio Turkijai padėti regiono gyventojams humanitarinės krizės metu. Nors labai svarbu paminėti ir tai, kad ta pagalba vis dažniau atkertama pačios Turkijos: jos pajėgos sulaiko Sirijos pabėgėlius pačiame pasienyje ir jų neįsileidžia į šalį.
„Tarptautinės bendruomenės teikiama pagalba iki šiol buvo apgailėtinai menka“, – teigia Andrew Gardneris, tarptautinės organizacijos „Amnesty International“ Turkijos ekspertas, kalbėdamas apie neadekvatų šios šalies priimtiems pabėgėliams teiktos pagalbos lygį. Situacija Turkijoje ir Irako Kurdistane kelia klausimą: kokiais būdais tarptautinė bendruomenė (ypač – finansiškai pajėgios pasaulio ekonomikos, tokios kaip ES ir JAV) galėtų efektyviau padėti bėgantiems nuo karo, kurio frontus dabar sunku ir besuskaičiuoti?
Nepradedant debatų normatyviu moraliniu klausimu – kodėl reikia padėti žmonėms, bėgantiems nuo karo, pagalbos teikimo būdų yra keletas. Pirmas ir ganėtinai aiškus yra įsipareigoti teikti daugiau finansinės paramos. Antras yra įsileisti daugiau pabėgėlių šalinant teisines ir fizines kliūtis jiems įsikurti naujoje šalyje. Štai per visus 2013-uosius JAV, kurių veiksmai Artimuosiuose Rytuose, tikėtina, prisidėjo prie regiono destabilizacijos ir pureno dirvą ILIV susiformuoti, suteikė pabėgėlio statusą ir įsileido tik 31 Sirijos pilietį iš apie 135 tūkst. teiktų paraiškų. Nenuostabu, kad Europos Sąjunga, šių metų pradžioje glaudusi apie 60 tūkst. pabėgėlių, Jungtinių Tautų yra raginama prisiimti daugiau prieglobsčio ieškančiųjų.
Trečias pagalbos būdas būtų įkurti ilgai (dėl nacionalinių interesų) Turkijos vis laikomą nepriimtina saugią neskraidymo zoną Sirijos šiaurėje. Žinoma, šitokiai zonai deramai apsaugoti reikėtų stiprių pajėgų. Kita vertus, žinant JAV finansinį ir karinį pajėgumą, tai neatrodo neįmanoma.
Kas yra įmanoma ir kam užteks politinės valios, lems tai, kokiomis sąlygomis gyvens milijonai tiek nuo ILIV, tiek nuo kitų grupuočių susirėmimų bėgančių regiono gyventojų.
