„Labai puikūs su jais atsiminimai, nuoširdūs. Visai neseniai per Atvelykį turėjau galimybę juos aplankyti Turniškėse, tiek daug visko prisiminėm, kiek būdavom kartu. Ponia Alma buvo grįžusi iš ligoninės, geram ūpe buvo. Prezidentas tikėjosi ir aš tikėjausi, kad ilgiau pabus su mumis. Tai buvo labai šviesi, labai artima, labai nuoširdi moteris“, – sakė R. Mieželis.
R. Mieželis teigė, kad poros gyvenimas buvo itin darnus ir sklandus, o A. Adamkienė savo vyrą „labai stipriai rėmė visuose jo užsiėmimuose“.
„Aš nesu matęs ar girdėjęs, kad kada nors jie susibartų ar susipyktų. Man atrodo, kad per savo vedybinį gyvenimą nebuvo nė karto susipykę. Labai vienas kitam buvo svarbūs“, – sakė šeimos draugas.
„Be jokio klausimo, jie buvo lygiaverčiai ir labai jos parama jam būdavo svarbi, jos nuomonė, visuomet atsiklausdavo“, – kalbėjo jis.
R. Mieželis prisiminė savo ilgametę draugystę su pora, kuri itin artima tapo gyvenant JAV, Čikagoje dar sovietinės okupacijos metais.
„Jie nuo pat pirmų dienų, kai vestuvės buvo, Amerikoj, paskui gyvenom, Čikagoj, kartu buvo visą laiką. (...) Ypatingai artimai bendravom jų sodyboj, kurią buvo įsigiję. Ten vykdavo „Santaros-Šviesos“ visi suvažiavimai. Žmonės atvykdavo golfą žaisti. Aišku, būdavo ir labai geri šeimininkai, pas juos pusryčius kai valgydavom, apeidavo ir vienas, ir kitas visus stalus su duona, bandelėmis“, – prisiminė ilgametis Adamkų draugas.
Jis teigė kartu su V. Adamkumi juokavęs, kad šiam reikėtų gauti Sakartvelo pilietybę, nes šioje šalyje žmonės ilgai gyvena.
„Jis sako, negaliu, ponia Alma tiek neišlauks manęs iki 120 metų. Deja, neišlaukė daug greičiau nei jis tikėjosi ir vylėsi, ir aš. Labai skaudu“, – kalbėjo R. Mieželis.
„Mūsų draugai dauguma jau išėję... Prezidentas ir aš save laikome paskutiniais mohikanais“, – pridūrė jis.
JAV lietuvis, su Adamkais bendravęs dar nuo praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio, sako esąs dėkingas porai už pagalbą sugrįžus į Lietuvą. Jam tekę apsistoti laikinai Turniškėse, kol įsikūrė gimtinėje.
„Atvažiuodavau į Lietuvą, apsistodavau. Man irgi labai didelis smūgis. Bet prezidentui ypatingai, labai jautėsi artimas. Visą laiką važiuodavo į Santariškes, kai reanimacijos skyriuje buvo. Sako, sėdžiu trys valandas ir neatmerkia akių. Skaudu jam buvo, ką padarysi“, – kalbėjo R. Mieželis.
Čikagoje jis kartu su V. Adamkumi itin palaikė lietuvybę, santykius su Lietuva, ten prasidėjo ir iki šiol veikiančios organizacijos „Santara“ veikla.
Anot R. Mieželio, kasmet per Jonines iki šiol vyksta „Santaros-Šviesos“ suvažiavimai, į kuriuos susirenka studentai, intelektualai, vyksta diskusijos, rūpinamasi knygų leidyba.
Knygas mylėjo ir A. Adamkienė bei prieš keletą metų mirusi R. Mieželio žmona. Anot jo, moterys per A. Adamkienės fondą rūpinosi, kad bibliotekos pasipildytų knygomis, nes visuomet tikėjo, kad vaikai – Lietuvos ateitis.
96 metų A. Adamkienė mirė sekmadienį Vilniuje po sunkios ligos.
V. Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo dvi kadencijas 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
