Po operacijos daktarai Elizavetai liepė pašalinti kūdikį, tačiau jos žaizdos labai lėtai gijo ir iki chemoterapijos seanso ji dešimčia savaičių anksčiau pagimdė sūnų Valentiną. Dabar 25 metų modelis sveiksta, džiaugiasi savo mažyliu ir pirmą kartą sudalyvavo fotosesijoje. Fotografas Manolo Ceronas užfiksavo jaudinančią Elizavetos nuo randų sveikstančio kūno fotosesiją, jos jautrias akimirkas su išsaugotu sūnumi.
NUOTRAUKAS RASITE ČIA
Jautrios, kupinos emocijų nuotraukos turėjo padėti Elizavetai atsigauti nuo sunkių gyvenimo išbandymų, per chemoterapiją prarastų plaukų, bet pasklidus viešumoje tapo vilties šaltiniu milijonams.
„Aš nenorėjau pamiršti to, ką man teko išgyventi, ką aš jaučiau, kokia buvau”, – žurnalui „Dailymail” sakė mergina, kuri teigia, jog nors šias nuotraukas skyrė sau, tačiau sulaukė vis daugiau prašymų gauti kopijas.
Pats fotosesijos fotografas teigia, jog tiek Elizaveta, tiek jos istorija yra vertos prisiminti. „Ji yra istorija, apie kurią reikia kalbėti. Ji grožis, stiprybė ir įrankis, kuriuo galima statyti viltį. Tai taip trapu, taip gražu”, - sakė Manolo.
Dabar Elizaveta sveiksta po keturiolika mėnesių trukusio gydymo ir bando įprasti prie dėl žandikaulio operacijos kilusių sunkumų. Ji prisimena, jog džiaugsmą dėl nėštumo gadino žandikaulio srityje vis kylantis skausmas. Moteris apsilankė pas dantistą, tačiau jis pasiūlė atvykti po kelių mėnesių, kai bus galima saugiai atlikti rentgeno nuotrauką. Šis jos grįžimas buvo lemtingas, mat iš daktaro išgirdo kraupią naujieną – vėžys.
Pati pirmoji Elizavetos operacija buvo labai sunki, nes reikėjo ne tik pašalinti 95 procentus jos žandikaulio, bet veido kaulus atstatyti naudojant jos dešinę koją. Sunki operacija reikalavo ilgo gydymo, tad dabar Elizaveta maitinasi vamzdelio pagalba, o ilgą laiką negalėjo nei kalbėti, nei valytis dantų, net vaikščioti.
Vis dėlto pasaulį labiausiai žavi jos atsidavimas išsaugoti savo kūdikio, o ne savo gyvybę. „Aš sau pasakiau, kad bus kaip bus, bet aš noriu, kad jis gimtų”,- mena moteris, kuri vaiką pagimdė Cezario pjūvio pagalba. Ji pasakoja, kad vaikas iškart verkė, o jai tai buvo pats geriausias ženklas. Po savaitės, per Kalėdų dieną, ji pradėjo chemoterapijos seansą ir intensyvioje priežiūroje praleido 51 dieną. Kai tik galėjo, bandydavo lankyti savo kūdikį.
Dabar Elizaveta juokauja, jog labiausiai ilgisi maisto ir, nors sunku patikėti, dėkoja gyvenimui, už tai, ką patyrė.
