Pabandžiusieji imtis verslo supranta, ką tai reiškia, kiek kainuoja sveikatos ir bemiegių naktų. Mėgstantieji tik skaičiuoti svetimus pinigus pavydi sėkmės ir galvoja, kad padarytų geriau.
Pailsi tik prie bičių
Užsukus į Prienuose įsikūrusią Danutės ir Gedimino Olsevičių parduotuvę ar čia pat esančias gamybines patalpas pasitinka malonus bičių vaško kvapas. Prekių parduotuvėje – gausybė, nuo medsukių iki vaško žvakių. O prasidėjo viskas nuo Gedimino rankomis pagaminto medinio avilio. Tačiau būtent šios, o ne kitos srities verslo ėmėsi nagingas vyras, nes pradėjo bitininkauti.
„Pamenu, vaikai buvo maži, norėjo medaus. Kelis kartus nupirkome. Tada pagalvojau, mano seneliai sugebėjo turėti savo medaus, tai nejau aš prastesnis ir nesugebėčiau bitininkauti. 1991 metais nusipirkau pirmus du avilius. Vėliau pamačiau, kad nesudėtinga juos padaryti pačiam. Vienu metu bityne buvo net penkiasdešimt šeimų“, – senus laikus prisiminė Gediminas.
Šiandien verslo reikalai suryja visą jo laiką, tačiau tik ne tą, kurį skiria bitėms. Bičiulis tikina, kad tik atėjęs pas biteles pamiršta visus rūpesčius ir nė už ką neatsisakytų malonumo, kurį patiria atėjęs prie avilio.
Nerimstanti konstruktoriaus siela
Daugiau nei prieš penkiolika metų buvo sunkūs laikai. „Ilgą laiką dirbau inžinieriumi mechaniku aviacijos gamykloje, vėliau – Energetikos institute Kaune, tačiau niekaip negalėjome sudurti galo su galu. Šeimoje augo du vaikai, vėliau dar gimė dukra. Reikėjo ką nors daryti. 1993 metais sutikau bendradarbį, kuris turėjo lentpjūvę. Pasiūliau gaminti avilius. Jis sako, ateik ir kalk tuos savo avilius. Taigi po metų, pavasarį, iš nedidelių dirbtuvėlių į lauką išnešėme pirmus avilius“, – pasakojo G.Olsevičius.
Iki šiol jis dėkingas savo patėviui, jį, paauglį bernioką, mokiusį staliaus amato. O iš senelio kalvio Gediminas paveldėjo kitus gabumus. Jis – nerimstantis konstruktorius. Sovietmečiu buvo įregistruoti keturi jo išradimai. Dabar nagingas vyras savo žinias pritaiko kurdamas bitininkystei reikalingą įrangą. Neseniai autoritetinga komisija G.Olsevičiaus UAB „Wilara“ skyrė pirmą vietą už universalią džiovyklą, nes šis įrenginys surinko daugiausia, net 106, balus.
Nereikalingų nėra
Tik dabar praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo verslo pradžios Olsevičiai įsirengė gyvenamąsias patalpas antrame aukšte virš parduotuvės. Mėgstanti gėles Danutė jau ėmėsi tvarkyti aplinką. Sutuoktiniai džiaugiasi, kad pagaliau atsistojo ant kojų. O juk būta visko: per kelias valandas sudegė džiovykla, vėliau teko atsilaikyti prieš „apsaugą“ siūlančių reketininkų spaudimą. Dabar laikai ramesni. Tik vis kylantys mokesčiai ir kainos priverčia suktis dar išmoningiau.
Labiausiai verslininkas džiaugiasi, kad išsivertė be bankų paskolų. Šiuo metu bendrovėje dirba 26 žmonės.
„Yra dirbančiųjų jau 8–9 metus. Gerbiu ir vertinu kiekvieną žmogų. Ateina naujas darbuotojas ir prigyja arba ne. Kiekvieno valia rinktis. Dirbantieji pas mus tampa vienos didelės šeimos nariais. Čia kaip avilyje, nereikalingų nėra. Užtat ir vadinu visus bitelėmis“, – šypsojosi verslininkas.
Verslas yra tarnystė
Anot Gedimino, didžiausias laimėjimas versle – pelnytas partnerių pasitikėjimas. „Dabar užtenka sutarti telefonu ir prekės atvažiuoja iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos ar Švedijos. Tai, kad manimi pasitiki, teikia didžiausio moralinio pasitenkinimo. Nuostabiai jaučiuosi, kai ateina pagyvenęs bitininkas ir nuoširdžiai dėkoja už atakiavimo stakles, kai pradedantiems bitininkams galiu paaiškinti, kokių klaidų nedaryti. Vadovaujuosi principu, kad verslas yra tarnystė. Reikalinga bitininkams „Wilara“ ar ne, sprendžiu pagal balsavimo rezultatus. Juos matau suvesdamas balansą. Jei dirbame nenuostolingai, vadinasi, esame reikalingi“, – tikino pašnekovas.
Žvakėms – aukščiausios kokybės vaškas
Kai lankėmės pas Olsevičius, korių gamybos linija nedirbo. Tačiau vašku kvepėjo visos patalpos, mat nedideliame kambarėlyje moterys liejo žvakes. D.Olsevičienė suko jas iš vaško plokštelių. Įsikalbėję sužinojime, kad iš pirmo žvilgsnio paprastas darbas reikalauja įgudimo. „Vieni mėgsta lietas, kiti – suktas žvakes, nes žmonės pastebėjo, kad pastarosios geriau dega. Tačiau kaltos šiuo atveju ne žvakės, o jų gamintojai, parinkę netinkamą dagtį“, – sakė Danutė. Netrukus išklausėme puikų pranešimą šia tema.
Moteris atsinešė storą sąsiuvinį, kuriame užfiksuota šimtų bandymų rezultatai. „Jei dagtis bus per plonas, vaškas varvės, jei per storas – žvakė per greitai sudegs. Taigi, pasigaminau žvakių pavyzdžių ir fiksavau, kokio storio žvakė ir su kokiu dagčiu, kiek laiko ir kaip dega. Dabar mūsų pagaminta vidutinio dydžio žvakė dega 5–6 valandas, o didesnė – 19×6,5 – gali šviesti net 15–16 valandų“, – aiškino Danutė.
Vaško užtenka
Anot jos, žvakėms naudojamas tik švariausiais ir gražiausiais vaškas. Tada nuo degančios žvakės sklindantis vaško kvapas maloniai ramina, sugeria blogus kvapus, o liepsnos skleidžiamas šviesos spektras kitoks nei parafino žvakių. Yra teigiančių, kad žvelgiant į vaško žvakės liepsną galima nusiraminti, atgauti pusiausvyrą. Kai kas tikina, kad net regėjimui tai padeda.
„Prancūzai vaškinėmis vadina žvakes, kuriose tik 20 proc. vaško, amerikiečiai – kai yra 50 proc. vaško, mūsų žvakės 100 proc. vaškinės. Kol kas galime sau tai leisti, nes bitininkaujančiųjų Lietuvoje daugėja, vadinasi, ir vaško užtenkame“, – džiaugėsi G.Olsevičius. Artėjant Kalėdoms, pasak jo, vaško žvakės – viena paklausiausių prekių. Juk ir jaunas, ir senas nori išbandyti burtų galią.
Nijolė Baronienė
