Knygyne paėmęs į rankas naująją Algirdo Brazausko knygą “Ir tada dirbome Lietuvai” nustebau, jau pirmajame puslapyje aptikęs žodį fuck. Laiko tėkmė nesustabdoma: pažanga, globalizacija kaip smėlio smiltys skverbiasi į kiekvienus namus, į kiekvieną galvą.
Vis dėlto net ir laikui dievui Kronui dirbant savo darbą bei negailestingai ryjant savo vaikus skausminga praeities dimensija, klausimas, kas ką dirbo tais laikais, Lietuvai ar nelietuvai, neišnyksta, o, rodos, tempiasi it skausminga styga. Šiandien tai ištryško naujomis diskusijomis dėl Liustracijos įstatymo. Praeitis negali būti užmiršta: buvusios aukos ir buvusieji budeliai vaikšto tomis pačiomis gatvėmis. Pojūtis neišnyksta net ir keičiantis kartoms.
Tačiau viskas nėra taip paprasta. Jei būtų paprasta, nekiltų tiek aistrų, o visuomenė nebūtų taip susiskaldžiusi. Visuomenė yra skilusi kur kas giliau, nei tai įvardijama. Kita vertus, tenka pripažinti, kad stereotipų, kurių laikomasi aklai, čia yra daugiau, nei argumentų, mąstymo, tikslingo veikimo.
Du skirtingi požiūriai
Lietuvių visuomenėje yra du galingi diskursai, dabartį modeliuojantys per praeities prizmę. Ir vieną, ir kitą schemą didelė Lietuvos piliečių dalis galėtų nubrėžti net pažadinti giliausią naktį.
Viena tema tokia: blogai gyvename todėl, kad niekas nepasikeitė. Lietuvą valdo tie patys žmonės, komunistai, kaip ir tarybiniais laikais. Komunistinis palikimas, kuris siejamas su konkrečiais asmenimis, vis dar giliai supančiojęs Lietuvą ir neleidžia pajudėti į priekį. Reikia atsikratyti komunistų, ir gyvenimas iškart pagerės.
Tačiau yra ir kita tema, gal išsakoma ir ne taip garsiai, tačiau, ko gero, ne mažiau gaji: tais laikais gyventi buvo geriau. Šiandien tokio požiūrio išraiška yra stiprios rankos ilgesys. Demokratija – tai betvarkė, neteisybė, oligarchų valdžia, Seimas – apgailėtina pliurpalynė. Yra daugybė plotmių, kuriose, žiūrėk, visai netikėtai toks požiūris ima ir prasiveržia: anais laikais ir kultūra klestėjusi, ir kalba lietuviškesnė buvusi.
Įdomu, kad esama žmonių (ir ne tiek mažai!), kurie vienu ir tuo pačiu metu laikosi šių dviejų skirtingų ir, rodos, nesuderinamų, požiūrių. Refleksijos stinga - kaip stinga jos ir visai visuomenei.
Taigi visuomenė gyvena tarsi dviejuose paraleliniuose pasauliuose, dviejose mąstymo sistemose, tarp kurių nevyksta argumentų apykaita. Ko gero, tai viena iš priežasčių, kodėl esama tiek frustracijos, aistrų, nesusipratimų. Prieš kurį laiką Seimas siūlė Liustracijos įstatymą, pagal kurį buvusiems KGB rezervininkams būtų apribota galimybė keletą metų eiti tam tikras pareigas. Praėjus keliolikai metų Nepriklausomybės tokios bausmės skyrimas nėra logiškai nuoseklus ir išties primena politinių sąskaitų suvedinėjimą. Kita vertus, tai, kad buvę KGB rezervininkai gali būti skiriami į pačias aukščiausias ir atsakingiausias pareigas, nuo kurių priklauso šalies saugumas ir prestižas, taip pat yra nesusipratimas. Kad tai būtų suprasta, nereikia net ir specialaus įstatymo. Patikslinsiu, kad kalbu ne apie atskirus asmenis ir jokiu būdu nenoriu niekam mesti šešėlio, tačiau net jei įdirbis nepriklausomos Lietuvos labui nekelia abejonių, vis dėlto svarbus pareigūnas neturi kelti jokių kontroversijų nei pačioje valstybėje, nei užsienyje.
Komjaunuoliai ir nepartiniai komunistai
Dabar pateiksiu kelias problemas, kurios yra itin painios, sulaukia įvairiausių vertinimų, tačiau dėl kurių diskusijos iš esmės nevyksta. Tačiau neišskaidrinus šių klausimų, nei racionalių sprendimų, nei santaikos visuomenėje nesulauksim.
Ar visa Lietuvos komunistų partija (LKP) yra nusikalstama? Čia klausimai randasi keliose plotmėse. Visų pirma, kaip vertinti eilinius partijos narius, kurių buvo keli šimtai tūkstančių – o jei LKP būtų priiminėjusi visus norinčius, būtų kur kas daugiau. Eliminuoti visus šiuos žmones iš Lietuvos visuomeninio gyvenimo, kaip siūloma ne taip jau retai, būtų nelengva net ir šiuo metu, praėjus septyniolikai Nepriklausomybės metų. Kita vertus, ar tai būtų teisinga – ir tikslinga? Vengrijos mokslininkas ir visuomenės veikėjas Ferenc Miszlivetz yra sakęs, kad diskusija Vengrijoje tarp partijų ir visuomenės grupių gali būti apibendrinta tokiais žodžiais: “Mūsų buvęs komunistas geresnis, nei jūsų buvęs komunistas”. Kaip ištrūkti iš šio ydingo rato, kuris būdingas ir Lietuvai?
Diferenciacijos klausimas yra sunkus, nes, kad ir kaip žiūrėsi, tarp motyvų stoti, pavyzdžiui, į komjaunimą 1946 ir 1986 m. dėti lygybės ženklą vargu ar galima. Kita vertus, o kurgi yra toji riba laike, kuri atskiria didesnį blogį nuo mažesnio?
Galų gale, ar tik priklausymas komunistų partijai turi reikšti tam tikrą žymę - juk Lietuvos Nepriklausomybės požiūriu netinkamų, nedorų darbų galėjo nuveikti ir nepartinis?
Kaip atidalinti LKP ir KGB atsakomybę? – nes sunku ginčytis, kad antroji organizacija buvo pirmosios įrankis.
Kaip vertinti žmones, kurie buvo ir ryškūs komunistinės sistemos dalyviai, ir aktyvūs atkuriamos Lietuvos valstybės veikėjai (nepaisant klausimo prieštaringumo drįstu teigti, kad tokių asmenų vis dėlto buvo, ir ne tokia maža sauja). Kas ką ir kaip čia atsveria/neatsveria?
Kaip išvis vertinti darbą, kultūrinę, intelektualinę, sportinę veiklą Tarybų Lietuvoje: kaip darbą Lietuvai ar kaip tarnavimą okupantui? Kaip vertinti, pavyzdžiui, poeto kažkada sukurtą odę Leninui - kaip būtiną duoklę ir "nesusipratimą", ar kaip nenuvalomą dėmę jo biografijoje?
Galų gale, ar liustracija yra bausmė, ar techninė valstybės apsaugos priemonė?
Kiek ji yra pamatuota ir prasminga šiuo metu, paėjus tiek Nepriklausomybės metų?
