Skausminga žinia apie nevaisingumą, ilgos sveikatos problemų paieškos ir nepakeliamas stresas yra tik dalis to, ką teko iškęsti 39-erių vilnietei, kol galiausiai išgirdo džiugią žinią: „Sveikinu, jūs laukiatės!” ir prie krūtinės galėjo priglausti savo pirmagimę.
Problemos paieškos truko dešimtmetį
Dar būdama visai jauna, vos 19-20 metų R. Orlenko pradėjo pastebėti, kad kažkas yra negerai ir ėmė kapstytis giliau, ieškodama to priežasčių. Į specialistus moteris pirmiausiai kreipėsi užsienyje, tačiau čia jokių naujienų neišgirdo.
„Pradėjau žiūrėtis, kad nepavyksta ir daug metų ėjau tuo keliu – gyvenau Vokietijoje 5 metus, pradėjau ten ieškoti, kas negerai, paskui gyvenau Ispanijoj 5 metus, tada dar ten ieškojau. Beveik apie dešimtmetį bandžiau surasti priežastį“, – prisimena Romena.
Galiausiai nusprendusi grįžti į gimtinę moteris pateko į nuostabių specialistų rankas ir po ilgų metų nežinios išgirdo diagnozę:
„Čia vėl pradėjau ieškoti, kas yra, patekau pas nerealią gydytoją Audronę Meškauskienę. Papuolus pas ją radome, kas yra, kad negerai man, ne vyrui, čia yra mano bėdos – kiaušintakių nepraeinamumas, nei vienas jų tinkamai nefunkcionavo. Atliktos operacijos, bet niekas nepadėjo.“
Teliko vienintelis kelias – pagalbinis apvaisinimas. Dvejonių, kaip pasakoja pati Romena, tąkart nekilo, nes šeima buvo jos svajonė, kurios norėjo ilgą laiką, todėl šis medicininė pagalba suteikė bent krislelį vilties.
„Aš nusprendžiau daryti viską, kad būtų vaikelis, nusprendžiau eiti visus kelius, daryti, stengtis, nesigaus vieną kartą, bandyti antrą, nes kito kelio aš nemačiau. Man pasakė, kad pastoti natūraliai šansų beveik neturiu, tad šis būdas vienintelis padėtų ir, laimei, padėjo“, – jautriai kalbėjo pašnekovė.
Vien pasiruošimas apvaisinimui truko kone pusmetį, tuomet leisti įvairiausi hormoniniai vaistai, kad kūnas pasiruoštų nėštumui ir tikimybė pastoti būtų kuo didesnė. Po ilgo ruošimosi su didele viltimi pas specialistus žengusi R. Orlenko gavo stiprų smūgį – pirmasis kartas buvo nesėkmingas.
„Tai yra siaubinga, siaubingas kelias psichologiškai. Stresas yra beprotiškai didelis, nes tu eini, darai ir supranti, kad gali pavykti, bet gali ir nepavykti. Psichologiškai buvo be galo sunku, aišku, palaikė šeima, visi palaikė ir tas pirmasis kartas, kai nepavyko... Nesu turėjusi jokių problemų su oda, tada mano visą kūną nusėjo žvynelinė“, – prisimena moteris.
Užplūdo kaltės jausmas
Moteris svarsto, kad psichologo pagalba tuo metu būtų itin pravertusi ir jeigu reikėtų eiti šį kelią iš naujo, nedvejodama kreiptųsi į žmogų, kuris padėtų susitaikyti su nežinomybe, suteiktų tikėjimo ir jėgų eiti į priekį.
„Aš tada niekur nesikreipiau, bet tikrai manau, kad reiktų psichologo pagalbos, kad žmogus nusiramintų, atsiduotų ir tikėtų, nes tik tikėjimas daveda iki to. Tai ilgas kelias, daugybė daktarų, svarbu pataikyti pas gerą specialistą, susirasti savo bėdą, bet reikia nebijoti eiti, stengtis ir eiti iki galo“, – padrąsinančiai kalbėjo R. Orlenko.
Dabar ji sako suprantanti, kad tąkart reikėjo mažiau save spausti, atsipalaiduoti ir tikėtis geriausio, kad organizmas atsipalaiduotų, tačiau didelis noras ant rankų laikyti savo kūdikį neleido pabėgti nuo pervargimo:
„Automatiškai pradedi save kaltinti, kad tau kažkas yra negerai ir kad tai niekada neįvyks, pradedi bijoti, kad niekada nepastosi ir niekada nepavyks. Kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą visada galvoji ir tai yra dar blogiau.
Dabar aš suprantu, reikėtų paleisti ir tada organizmas atsipalaiduoja, o kai jis kas kartą įsitempęs ir galvoja, kad gal dabar, gal dabar bus viskas gerai, pradedi bijoti, kad ne, nebus, viskas, jokių šansų, tada pasipila ašaros. Tie metai buvo be galo sunkūs.“
Laimei, antrasis kartas buvo sėkmingas. Prireikė maždaug metų, kol Romena išgirdo džiugią naujieną ir tai buvo didžiulis pasiekimas – yra nemažai porų, kuriems prireikia ne vienos ar dviejų, o septynių ir daugiau bandymų.
Gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis
Išgirdusi žinią, kad pilve plaka maža širdelė, džiaugsmo ašaros pasipylė ne tik Romenai, ji pasakoja, kad verkė visi: artimieji, draugai ir visi aplinkiniai, palaikę šeimą šiame nelengvame kelyje.
„Net nemoku žodžiais apsakyti, kokie jausmai buvo sukilę. Tas pats, kai pagimdai kūdikį ir supranti, kad motinos meilė visai kitokia negu kitam, taip buvo ir čia, jausmų buvo be galo daug“, – pridūrė ji.
Dukros gimimas apvertė gyvenimus aukštyn kojomis – ilgus metus svečiose šalyse dirbusi modeliu ir užsiėmusi įvairiomis veiklomis, keliems metams R. Orlenko, rodos, dingo iš gyvenimo ir kiekvieną minutę skyrė savo ilgai lauktam vaikeliui.
„Kai gimė dukra aš atsiribojau nuo visko, tris metus gyvenau vien ja. Nenorėjau nieko, norėjau tik būti su ja. Aišku, kiekvienas etapas keičiasi, ji auga ir viskas nebe taip, kaip pirmaisiais metais, kai buvau atsiribojusi nuo visko, gyvenau ja, kvėpavau ja. Tris metus manęs nebuvo“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Neįmanoma nepastebėti ir Romenos bei Roanos stipraus ir šilto ryšio, o ir pati Roana žino, kad pasaulį išvydo kiek kitokiu būdu, tačiau tai niekaip nepakeitė jos požiūrio į šeimą, veikiau priešingai, dar labiau sustiprino artumą:
„Ji auga, žino ir labai normaliai tai priima. Niekada to neslėpiau, paaiškinau, kad aš sirgau, turėjau bėdų, negalėjau susilaukti vaikelio ir mes jos susilaukėm paprasčiausiai kitokiu būdu, Dievas mums kitaip ją padovanojo.“
Apie tai kalba drąsiai
Dabar visas nueitas kelias jau praeityje, tačiau ir šiandien R. Orlenko apie savo kelionę kalba drąsiai ir užtikrintai. Sako nežinanti, galbūt prabėgus dešimtmečiui apie tai kalbėti paprasčiau, nebekyla tiek baimių, bet pastebi, jog pagalbinio apvaisinimo tema vis dar yra tabu. Padėjo ir šeimos palaikymas – iš jų pusės moteris nesulaukė nei vieno bandymo atkalbėti nuo žinios skleidimo.
„Visiems kažkodėl ar gėda, ar ta Lietuva tokia maža, kad ką sakys kaimynė, jog pastojau kitu būdu, bet aš kalbėdama esu padėjusi ne vienai moteriai, kad ji susilauktų vaikų. Jos tyli, bet girdi, galbūt tai irgi yra svarbu – nors vienas mes kalbėkim ir nors vienam žmogui padėkim“, – skatina Romena.
Pati savo aplinkoje ji sako pažįstanti ne vieną šeimą, kuri negali susilaukti vaikų, tačiau dvejojančią dėl pagalbinio apvaisinimo galimybės. Kita vertus, yra ir ne viena šeima, kuri dabar kalbėjimosi dėka ant rankų sūpuoja mažylius:
„Aš noriu padėti moterims, nors vienai, dviem ir tai jau yra gerai, nes kiekvienai moteriai, kuri nori vaikučių, nevaisingumas yra be galo didelis skausmas.“
Moterims, kurios svajoja apie vaikus, tačiau yra išgirdusios nevaisingumo diagnozę, Romena turi svarbiausią patarimą – nieko nelaukite.
„Kuo anksčiau pradėsit, tuo turėsit daugiau laiko tam pasiruošti – ar vienam, ar dviem, ar trim kartams. Visada merginoms sakau, kad pradėkit anksčiau, nes tai kainuoja daug laiko, reikia praeiti ilgą kelią, viskas nesusitvarko per mėnesį“, – pastebi pašnekovė.
Galiausiai, pasirinkusiems eiti šiuo nelengvu keliu R. Orlenko nuoširdžiai linki tikėti, pasitikėti savimi bei specialistais ir viskas galiausiai bus gerai.
