Tai jau nebus kur dėtis praneš.

Manau retas dabar nori, kad įvestų Eura.

Svarbiausia, kad pranestu per visur, kai Lietuva isivesdines eura.

Tegu jie triumpai pasiziuri savo parlamento islaidas ir pradeda nuo savo biudzeto fiskalinio tvarkymo. Kur vokieciu drausme dingo, niekaip nesuprantu. Visada buvau pries evrosajuzo ir visada pries ji busiu...

SSRS 2.

Man ir litas gerai

Netobula euro konstrukcija
Šiame kontekste labai įdomus praėjusią savaitę pasirodęs žinomo ekonomisto Nourielio Roubini komentaras „Šalin euro zoną“, kuriame jis pabandė plačiau pažvelgti į bendrąją Europos valiutą kamuojančias struktūrines problemas.
N. Roubini konstatavo, kad visą pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį euro zonos periferijos valstybės – visų pirma Portugalija, Airija, Italija, Graikija ir Ispanija – vartojo daugiau, negu pagamino. Tai prisidėjo prie pastovaus jų įsiskolinimų augimo. Tuo pačiu metu euro zonos branduolys – Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai, Austrija – gamino gerokai daugiau, negu suvartojo.
Apžvalgininkas šį skirtumą aiškina ne tiek „prigimtinėmis“ ar „kultūrinėmis“ periferijos gyventojų savybėmis, kiek pamatiniais bendrosios valiutos konstrukcijos trūkumais. Sukurtas pirmiausia kaip Vokietijos ir kelių kitų ekonomiškai pajėgesnių valstybių įrankis, stiprus euras taip pat prisidėjo prie to, kad prasčiau jo įvedimui pasiruošusios šalys ir toliau velkasi iš paskos, pasmerktos importuoti vokiškas prekes ir prastai slepiamą vokiečių panieką, kai padėtis iš tiesų pastebimai suprastėja.
Kiek anksčiau tai pripažino ir Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas, JAV leidinio „The New York Times“ tinklaraštyje pastebėjęs, kad periferijos valstybių einamosios sąskaitos deficitas yra nesenas reiškinys – atotrūkis tarp jų ir Vokietijos pradėjo ryškėti tik 1999 metais, kai buvo įvestas euras.
Pagrindinis N. Roubini priekaištas Vokietijai ir nuo jos priklausomam Europos Centriniam Bankui (ECB) – tai, kad jie laiku nepastebėjo euro tykančių pavojų. Maža to, netgi prasidėjus krizei, Vokietijos interesai neleidžia imtis efektyviausių – o gal ir būtinų – priemonių, tokių kaip euro vertės mažinimas ir ECB pinigų politikos švelninimas. Jos Berlyną gąsdina staigaus infliacijos šuolio perspektyva, tačiau dabartinėje padėtyje gali būti vienintelė įmanoma išeitis.
Užuot būtų bandoma atkurti bendrą euro zonos pusiausvyrą, didžioji kovos su krize našta tenka prasiskolinusioms valstybėms. Iš jų reikalaujama taupyti, vykdyti struktūrines reformas, peržiūrėti pernelyg sukeltas kainas. Visos šios priemonės trumpuoju laikotarpiu didina ekonomikos nuosmukį, todėl atitinkamai didėja ir valstybių skolos, kurias vėlgi reikia finansuoti tarptautinių donorų lėšomis.
Didelės piniginės injekcijos didina ir Vokietijos bei kitų branduolio valstybių mokesčių mokėtojų nepasitenkinimą, nes matomas tik simptomas (Airijos, Portugalijos, Graikijos, o dabar – ir Italijos skolos), bet ne giluminės finansinio negalavimo priežastys.

„Pietiečių išskirtinumas“
Dėl visų ištikusių bėdų kaltinti pietines euro zonos valstybes – ne itin originalu. Išryškėjusi nemaloni tiesa apie tai, kad Graikijos pareigūnai, vaikydamiesi savų politinių tikslų, sąmoningai apgaudinėjo Europos Komisiją, sugretinus ją su žiniasklaidos plačiai nušviestais buvusio ilgamečio Italijos premjero Silvio Berlusconio viešo ir privataus gyvenimo nuotykiais, lengvai gali virsti sunkiu nuosprendžiu visoms euro zonos pietinio pakraščio valstybėms. Ir iš tiesų Pietų Europos šalys dažnai atrodo neefektyviai valdomos, paralyžiuotos korupcijos ir smukdomos pomėgio gyventi ne pagal savo kišenę.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, žvelgdama iš dosnios pasiligojusių euro zonos ekonomikų gelbėtojos pozicijų, dar šių metų gegužę priekaištavo graikams, ispanams ir portugalams, kad šie neturėtų išeiti į pensiją anksčiau, negu gerokai našiau dirbantys vokiečiai. Galima drąsiai spėti, kad šiam paprastam pastebėjimui būtų mielai pritarę daugelio turtingesnių ES valstybių gyventojai.
Dera prisiminti, kad, prieš prasidedant pasaulinei ekonominei krizei, nerūpestingas pietiečių gyvenimas taip pat labai nekrito į akis. Didžioji euro zonos dalis tenkinosi kukliu ekonomikos augimu, kuris taip pat buvo didele dalimi finansuojamas skolintais pinigais.
Po to, kai susvyravo pasaulinė ekonominė sistema ir išdžiūvo įprastiniai finansavimo šaltiniai, visoms šalims pasidarė sunkiau gyventi. Vis dėlto vienos sugebėjo gana greitai išsikapstyti, jodamos ant visame pasaulyje kylančios vartojimo bangos, o kitos netikėtai pajuto būtinybę imtis rimtų ir labai skausmingų reformų. Galiausiai, nors pagalbos kiek anksčiau prireikė airiams (ne pietiečiams!) ir portugalams, būtent krizės akivaizdoje išryškėjęs gluminantis Graikijos bejėgiškumas privertė visus praregėti ir imti kalbėti apie „pietiečių išskirtinumą“.

Išeitis – mažesnė euro zona?
N. Roubini spėja, kad anksčiau ar vėliau periferijos šalys gali susivilioti perspektyva pasitraukti iš euro zonos ir viską pradėti iš pradžių – su gerokai silpnesnėmis nacionalinėmis valiutomis, kurios labiau atitiktų jų konkurencingumo lygį. Tai galiausiai atvestų prie dabartinės euro zonos žlugimo su sunkiai nuspėjamomis pasekmėmis.
Tuo tarpu Vokietijos leidinys „Sueddeutsche Zeitung“, remdamasis naujienų agentūra „Reuters“, rašo, kad ES lyderių gretose pamažu plinta mintis pačioms „pravalyti“ euro zoną, išstumiant iš jos silpnesnę ekonomiką turinčias šalis, net jeigu jos priešintųsi. Tai esą leistų išlaikyti gyvybingą bendrąją valiutą ir bent dalį jos teikiamų privalumų.
Tokia galimybė, iki šiol kategoriškai neigiama aukščiausių pareigūnų, reikštų esmingą pamatinės ES strategijos pokytį. Bendro viso žemyno judėjimo viena kryptimi idealą, jau dabar gerokai išklibintą kalbų apie „dviejų greičių Europą“, galutinai pakeistų pripažinimas, kad pasiekti tikrą „vienybę įvairovėje“, apie kurią kalbama ES dokumentuose, ko gero, vis dėlto neįmanoma.
Turint galvoje, kaip sunkiai – visam pasauliui demonstruodama savo neįgalumą – ES kapstosi iš dabartinės krizės, nesunku patikėti, kad radikalus sprendimas gali būti ir vienas geriausių sprendimų. Net jeigu jis trumpuoju laikotarpiu sukeltų papildomos sumaišties

Praėjus dvylikai metų nuo euro įvedimo, ES atrodo kaip niekad pasimetusi ir susiskaldžiusi. Paaiškėjus, kokių didelių išbandymų kelia siekis išlaikyti bendrąją valiutą, vis geriau girdimas iš įvairių euro zonos ir visos ES kampų sklindantis nepasitenkinimas. Vokiečiai piktinasi graikais, graikai – vokiečiais, o nemažai naujųjų valstybių narių piliečių tylomis nerimauja dėl jiems primestos pareigos įsivesti bendrąją valiutą – dabar jau ne tokią patrauklią, kaip 2004 ar 2007 metais.
Bene dažniausiai kalbose apie eurą kamuojančias bėdas pasikartojantį motyvą, ko gero, tinkamiausia būtų vadinti „praregėjimu“. Pasidarė populiaru mintimis grįžti į formalios euro steigties akimirką, 1999 metus (eurų banknotai ir monetos pasirodė tik 2002-aisiais), ir būtent ten ieškoti pamatinių dabartinės viešųjų skolų krizės priežasčių.
Štai buvęs JAV Federalinio rezervo banko vadovas Alanas Greenspanas išliekančius ryškius skirtumus tarp Europos šiaurinių ir pietinių valstybių neseniai įvardijo viena didžiausių ES problemų.
Jis nurodė, kad „Viduržemio jūros klubo“ šalių gyventojams būdingas savitas požiūris į gyvenimą – paremtas bandymu prastumti laiką nuo atostogų iki atostogų, stengiantis ne kuo daugiau nuveikti, o patirti kuo daugiau malonumų, ir sunkiai suderinamas su šiauriečių darbštumu bei taupumu.
„Šiaurėje jie gerokai apdairesni ir labiau orientuoti į tolimesnę ateitį negu pietuose“, – A. Greenspanas sakė apie europiečius, nurodęs, kad graikai, priešingai negu buvo tikėtasi, įvedant eurą, nepradėjo „elgtis kaip vokiečiai“. Tarsi tokiai vilčiai apskritai kada nors būta pagrindo.