Šį kartą trumpai apie save, kiek laiko truko rajono ligoninės vadovo Raimundo Martinėlio įkalbinėjimai atvykti dirbti į Rokiškį ir kokių lūkesčių turėjo čia atsikraustydami, pasakojo gydytojai V. Šavinis ir J. Grušauskas.
Iš pirmo žvilgsnio rimti medikai, visgi, nevengia pašmaikštauti, yra linksmi ir labai paprastai bendraujantys. Dar, palyginti, neseniai dirbančiais specialistais džiaugėsi ir juos gyrė čia dešimtmečiais darbo stažą skaičiuojančios slaugytojos.
Atvyko dirbti iš Zarasų
Ar darbingos šios dienos medikams?
J. Grušauskas: Daug pacientų, daug ligų, daug dokumentacijos. Toks metas. Kadangi kasdienį darbą dirbam jau nuo rugpjūčio vidurio, buvo mėnesių, kada buvo ramiau. O šiaip, yra sergančių žmonių, ir gan sudėtingų atvejų, tai kartais tikrai reikia pasukti galvą ar su apskričių centrais pasiderinti, kad priimtų pacientą. Tikrai nenuobodžiaujam.
V. Šavinis: Lapkritį buvo ramiau, o gruodį pacientų buvo tikrai nemažai. Kažkaip atvirkščiai: praeitais metais gruodis buvo ramesnis, nesupaisysi. Daug susirgimų COVID-19. Ir ligoninėje daug serga, ir visuomenė, o tai išprovokuoja dar daugiau ligų. Tad metas tikrai intensyvus.
Esate nevietiniai, kodėl pasirinkote Rokiškį? Iki įsiliejote į mūsų ligoninės kolektyvą, dirbote Zarasuose. Ar jūsų atėjimas susijęs su situacija, kada minėtą ligoninę dėl nesusikalbėjimo su įstaigos vadovais paliko nemažai medikų? Ar, tiesiog, sugalvojote pakeisti darbovietę?
J. Grušauskas: Aš galvoju, kad čia buvo kompleksinis dalykas. Taip susiklostė, kad pasikeitė Zarasų ligoninės valdžia, pasidarė nelabai aišku, kaip dirbsime toliau, nes ir su sveikatos centro steigimu buvo nežinomybė: jis steigiamas, nesteigiamas, liks darbo vietos ar ne. O su mumis nelabai kas palaikė kontaktą. Kaip atsarginį variantą turėjome Rokiškį, čia esančią ligoninę, nes iš direktoriaus (R. Martinėlis – aut. past.) laikas nuo laiko vis sulaukdavom kvietimų.
Pagalvojom: „Nuvažiuosim, tiesiog, pasikalbėti“. Mums pasiūlė tikrai neblogas sąlygas, o kadangi situacija Zarasuose per tam tikrą laiką ne kažką ir paaiškėjo, apsisprendėme, kad saugiau bus pereiti čia. Pokyčiai – persikraustymas, aplinkos pakeitimas, pareikalavo jėgų. Bet labai malonu, kad ir ligoninės administracija, ir kolegos palaikė, puikiai priėmė. Per šį laiką, kiek dabar dirbam, jokių nesklandumų nepasitaikė. Kadangi atvykome dviese, turim bendrų veiklų, tas irgi suteikia jaukumo. Mažesniame mieste gyvenimą praskaidrina.
Gal galite palyginti, kuo Rokiškis skiriasi nuo Zarasų? Laisvalaikiu randate ką veikti?
V. Šavinis: Rokiškį, Zarasus reikėtų lyginti su didžiaisiais miestais. Tai būtų adekvatesnis dalykas. Visi nori pasilikti didmiesčiuose, tad ten daugiau gydytojų, didesnė konkurencija. Visko daugiau, o tai daro įtaką ir algų dydžiams – jos yra mažesnės. O mažieji miesteliai patrauklūs savo jaukumu, tuo, kad vieni kitus pažįsta, požiūris vienam į kitą, į pacientus yra ne kaip į svetimą, o kaip į kaimyną, draugą. Kitoks pasitempimas, supratimas, kad gyvena bendruomenėj, visi kartu, o ne kas sau. Visa tai tikrai jaučiasi.
Jūs pats pasakėte: didmiestyje gydytojų konkurencija – didelė, o tai atsiliepia jų atlyginimams. Nepaisant to, prisikviesti specialistų į rajonus yra labai sudėtinga. Kodėl?
V. Šavinis: Reikia suprasti, kad baigus studijas, lieka draugų, giminių ratas. Persikrausčius į rajoną, didelio miesto pramogos ir patogumai nutolsta. Turbūt sudėtinga kažką pasikviesti žvelgiant iš tos pusės. Aišku, persikraustymo, gyvenimo įpročių keitimo klausimai, viskas susideda.
„Kodėl nepabandžius ir nepažiūrėjus, kaip rajonas gyvena“
Suprantama, rajono centras – ne didmiestis, bet šiais laikais atstumai tikrai nebėra kliūtis. Juk Jūs abu pasirinkote būti toli nuo artimųjų.
J. Grušauskas: Mano artimieji liko Alytuje, Vido giminaičių yra Širvintų rajone. Taip, transporto galimybės tikrai neriboja: abu vairuojam, galim nuvažiuoti, aplankyti, jei nedirbam. Na, aš į Alytų, deja, rečiau nuvažiuoju. Bet iki Vilniaus pora valandų kelio tikrai nėra bėda.
O jei įtakos turi atstumai nuo artimųjų, ar nebuvo noro po studijų grįžti į gimtinę?
J. Grušauskas: Iš dalies buvo, bet, lyg ir, atitolau nuo Alytaus, o ir ligoninė tuo metu neieškojo specialistų. Mano srityje ten perspektyvų mažai būtų. Kaip tik sulaukiau siūlymo vykti į Zarasus, tad pagalvojau: „Kodėl nepabandžius ir nepažiūrėjus, kaip rajonas gyvena“. Iniciatorius kraustynių į Zarasus buvo mano draugas, o aš įkalbėjau Vidą. Kartu trise Zarasų ligoninėje dirbom daugiau nei pusę metų.
O kaip Jus priima Rokiškis, kuriame gyvena, lyg ir, santūrūs, į naujoves atsargiai žiūrintys žmonės? Kaip reagavo į naujus, jaunus gydytojus?
J. Grušauskas: Reakcijos – pozityvios. Nors komunikacija, kai patys žmonės ar jų giminaičiai serga, priklauso nuo jų būklės. Jei nepavyksta pagelbėti, natūralu, žmogus gali būti be nuotaikos. Tą reikia suprasti. Bet tai nelabai objektyvus vertinimas.
V. Šavinis: Kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Nemanau, kad būtų kažkokia vieninga pozicija iš žmonių, kuriuos sutinkame Rokiškyje.
O gatvėje jau atpažįsta, kad esate medikai?
V. Šavinis: Visos daugiabučio, kuriame gyvenu, laiptinės močiutės jau žino, kur dirbu, pažįsta (juokiasi – aut. past.). Bet ir mieste, parduotuvėje jau būna situacijų, kad susitinki žmogų, matytas veidas, pasisveikina. Mažame miestelyje gal tai neturėtų stebinti.
Na, Vilniuje gal taip stipriai dėmesio neatkreiptumėt.
V. Šavinis: Nėra ir tas Vilnius toks didelis (šypteli – aut. past.).
Ką gydytojai, ne vietiniai, veikia po darbo?
Abu: Miegam ir valgom (juokiasi – aut. past.).
Tokiu atveju norėčiau pareplikuoti Jūsų ankstesnį atsakymą dėl ko sudėtinga į rajonus prisikviesti specialistų: jei tik tiek, tai, praktiškai, ir nebereikia didmiesčio pramogų... Koks skirtumas, miegate ir valgote Vilniuje ar Rokiškyje?
V. Šavinis: Na, būna įvairų dienų (šypteli – aut. past.): penkias dienas dirbi, bet būna ir budėjimai, po kurių tikrai norisi pailsėti. Esam įsitraukę į „Auksinio proto“ susitikimus, baseiną išbandėm, kuriasi kornholo grupė, kurią kviečia išbandyti. Gal būtų visai įdomu prisijungus. Gražiai sutvarkytas miestas, parkai, netrūksta erdvių pasivaikščiojimui. Dvaras ir bažnyčia labai traukia aplankyti. Rajono apylinkės irgi gražios: į kurį šoną bepavažiuosi ir dvarai, ir skulptūros, ir piliakalniai, miškai. Yra ką pamatyti.
Pirmoji vieta, aišku, be rajono ligoninės, kurią aplankėte atvykę į Rokiškį?
J. Grušauskas: Kavinė „Pupelė“, pavalgyti (juokiasi – aut. past.). Apžiūrėjom miesto centrą, aikštę. Pirmas įspūdis buvo tikrai geras. Tai įvyko dar tada, kai atvykom į darbo pokalbį vasaros viduryje.
Kiek rajono ligoninės direktoriui R. Martinėliui prireikė laiko, kad jus įtikintų atvažiuoti dirbti čia?
J. Grušauskas: Man skambindavo gan dažnai ir ilgą laiką. Dabar jei gerai prisimenu, nuo pat įsidarbinimo Zarasuose, paskambindavo, paklausdavo, pasiūlydavo. Tikrai stengėsi.
V. Šavinis: Apie 2–3 mėn. Kita vertus reikia suprasti, kad tokių skambučių, pakvietimų ir siūlymų sulaukiame iš visų pusių: ir ten, ir ten, ir ten.
O kokius dar turėjote variantus, kur galėjote „nutekėti“?
J. Grušauskas: Visagino ligoninė norėjo. Jei kalbėtume apie didesnius miestus, Vilniuje visada yra ką veikti, tad čia visada yra kaip galimas variantas. Gal Panevėžyje pačiam reikėtų daugiau ieškoti, siūlytis.
V. Šavinis: Kai kvietėsi, tai pusė Lietuvos: Širvintos, Švenčionėliai, Utena, Biržai, Kaunas, Telšiai, Trakai. Toks srautas atsirado po to, kai šalies ligoninės ėmė steigti geriatrijos dienos stacionarus. Šios srities specialistai tapo visur labai paklausūs, nes jų dar nėra tiek daug, o tapo visiems reikalingi.
Rokiškis nustebino gerąja prasme
Ar Jūsų atvykimui įtakos turėjo Rokiškio rajono savivaldybės skiriama medikų skatinimo programa?
J. Grušauskas: Apie ją sužinojom, kai jau pradėjom dirbti.
V. Šavinis: Čia labiau priemonė, kad pasiliktum. Nes pagal savo prasmę, skatina už tave kiek išdirbai metų.
Ar turėjote kokių nors lūkesčių čia atvažiuodami? Darbas yra, bet, šiaip: norų, svajonių, pageidavimų?
Abu: Buvo toks lūkestis, draugų tarpusavio „pasikalbėjimas“, kuris išsipildė – vienam iš mūsų susirasti antrą pusę (juokiasi – aut. past.).
J. Grušauskas: O jei surimtėjus, mano asmeniniai lūkesčiai – aplinka, kurioje gali save realizuoti. Norėjau, kad nebūtų darbe „negali, negali, negali“. Nes kartais reikia mažiau į finansus žiūrėti, bet stengtis kuo daugiau čia vietoje padėti pacientams. Tuo atveju ir pats gali tobulėti: nes kai yra ribotos galimybės, didelė kontrolė, tu pacientą, tiesiog, išsiunti kažkur kitur. O čia dėl jo padaryti gali tikrai nemažai ir jau jei tau per sunku, kažko nebegali, nebe tavo kompetencija, siunti gydymą tęsti kažkur toliau. Nors Rokiškio ligoninėje galimybės tikrai yra nemažos.
V. Šavinis: Rokiškis yra stiprus, nes gan plačios ištyrimo galimybės, o tai leidžia pagelbėti mūsų pacientams. Esam toliau nuo didžiųjų centrų, tad turi panaudoti visas savo žinias, tobulinti įgūdžius ir būtent ši perspektyva patraukė mane į Rokiškį. Lygiai taip pat galimybė savo sukauptomis žiniomis dalintis su kitais, nes plečiasi slaugos skyrius, atsiranda geriantrijos centrai, o tu matai, kad turi žinių, patirties, gali patobulinti tų skyrių veiklą, kažką naujo sukurti ir jaunam žmogui, specialistui tai suteikia džiaugsmo.
Jūs sakote, kad Rokiškio ligoninė stipri, nors iš pacientų, neretai, girdisi kitokie atsiliepimai – jie prašo siuntimo į didžiuosius miestus.
J. Grušauskas: Ji tikrai stipri ištyrimo prasme: atliekama kompiuterinė tomografija, gali nustatyti plaučių tromboemboliją, onkologinius susirgimus gali diagnozuoti ar jų ieškoti. Čia pat, vietoje, yra įvairių sričių specialistų: jei kažko nežinai, gali pasitarti, pasikonsultuoti, jei kas ūmiai atsitinka. Aišku, yra sričių, kurias galima patobulinti, bet kaip rajone, nuošaliame Lietuvos kampelyje, tikrai daug ką turim.
Ar jau siūlėte ligoninės vadovui ką nors pakeisti? Patys jaučiatės dar naujokais, ar jau atrodo, kad dirbate nebe pirmus metus?
V. Šavinis: Pirma reikia suprasti, kaip veikė vietinė sistema iki šiol, ir kai jau pilnai ją suprasime, tada bus galima kažką siūlyti. Negali iš karto dėstyti pakeitimų, kad visai viskas nesugriūtų. O dėl savijautos – jaučiasi šioks toks „naujumas: dar su kolegom iš Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro vis po truputį susipažįsti. Natūralu, be pusės metų negali labai daug tikėtis: reikia „įsivažiuoti“ į vietinės ligoninės darbą. Tik džiaugiamės, kad pasitiko labai draugiškas kolektyvas, pagelbėja, pataria, gera dirbti.
Dėkoju už pokalbį!
Autorė: Miglė Dambrauskaitė
