Savo įrašu moteris sutiko pasidalinti ir su portalo tv3.lt skaitytojais.
„Jau penkta diena namuose, belenkaip keista. Tas visas sustojimas ir negalėjimas pagreitinti proceso. Tik sustojus suprantu kiek ištikrųjų bėgu kaip nieko nematau aplink.. kaip viskam, kas iš tikrųjų svarbu, neturiu laiko.
O iš tikrųjų laiko yra visada, tik prioritetai ne tose vietose. Nes kartais atrodo, kad net nebemoku gyvai bendrauti, turiu kažkokių baimių ar kompleksų, nes tiek jau pripratau prie tų internetinių pokalbių, kad gyvai nebežinau ar sugebu taip gerai bendrauti.
Bet iš to ir kyla tas žiaurus vienišumo jausmas ir neužpildyta širdis. Nes internetas ir žinutės ar skambučiai niekada neatstos gyvo žmogaus, apkabinimo, prisilietimo, kvapo, energijos. Čia begulėdama tas kelias dienas pažadėjau sau iškart po izoliacijos – į savaitę aplankysiu po vieną draugą ir būsiu kokybiškai.... neskubant. Čia ir dabar... be jokių kitų reikalų.
Dar... supratau, kad turiu priklausomybę soc. tinklams. Ji tokia bjauri ir įtraukianti. Ir kiek randi pasiteisinimų .. čia gi darbas... man reikia... čia ieškau įkvėpimo... ir t. t. Bet ar tikrai? Bent jau man... tai labiau pasislėpimo vieta, kad nereikėtų daryti to, ką ištikrųjų reikia daryti.
Dar vienas dalykas... pažadėjau sau sugalvoti sistemą kaip mažiau, bet produktyviau išnaudoti šitą laiką – būtent darbo tikslais. Žodžiu „covidas“ man duoda daug daug daug pamokų. Norėjau Live padaryti, bet atrodau kaip zombiukas ir kalbu dar silpnokai. O kai pasveiksiu, norėsiu pasidalinti.
Man taip smagu būti atvirai. Jau pamiršau šitą jausmą, to visiškai pilno atvirumo, nes labai skaudėjo ir vis dar skauda. Bet žaizdos gyja, vienos lėčiau, kitos greičiau, bet gyja. Kai skauda...atrodo, kad niekada niekada nebus gerai. Bet čia kaip ir su liga. Kai sergi... atrodo visada taip bus, bet pasveiksti ir eini pirmyn. Tik aišku laiko prasme vidinės žaizdos gyja daug lėčiau, bet gyja“, – rašė Ieva Zasimauskaitė.
