32 metų Ieva Šimukauskienė – naujas televizijos veidas. Iš pradžių ji išsiskyrė ryškiais komentarais projekte „Kviečiu šokti„, dabar su Rolandu Vilkončiumi veda „Žvaigždžių duetus“. Greitas išgarsėjimas dėl kelių aštrių žodžių ar iš tiesų įdomus žmogus?
Ieva, esate pedagogė, šokėja, aktorė. Ko ieškote šou?
Su jais nesitapatinu. Gal skambės kvailai, bet gyvenime imuosi darbų, jei matau, kad kam nors iš to bus gerai. Kad su Vilkončiumi esame vedėjai, sau aiškinu taip: yra laikas, kai ari, yra laikas, kai sėji, ir yra laikas, kai pjauni. Visada norėjau realizuoti save ir kaip aktorė, bet padėtis teatruose sudėtinga, įsidarbinti sunku – telieka epizodiniai vaidmenys. Nors dėl to nemerdėju, jaučiu: jau esu daug subrandinusi, sukaupusi savyje, jau galiu išeiti ir tai parodyti.
Ar laikote save įdomia, gražia?
Nemąstau apie tai. Gal tai galima būtų pavadinti šizofrenija, tačiau savęs netapatinu su savo kūnu. Visiškai ramiai žiūriu į savo atvaizdą televizijoje, į filmuotą medžiagą, nes joje matau ne save, o personažą. Pavyzdžiui, sėdėdama kirpykloje niekada neturiu nuojautų, kad mane blogai apkirps. Ir manęs niekas niekada nėra blogai apkirpęs ar nudažęs. Aš pasitikiu žmonėmis. Gal tiems, kurie su manimi dirba, tai palengvina užduotį ir todėl jie iš tiesų viską atlieka puikiai.
Kita vertus, tokių suknelių, kokiomis mane buvo apvilkę per televizijos šokių projektą, gyvenime pati nesivilkčiau. Aš taip neapsinuoginu – net vasarą mane sunku išvysti plikais pečiais ar drabužiais virš kelių. Nesigėdiju savo kūno, tiesiog man tai neatrodo padoru. Televizijoje personažas neturi nieko bendra su mano asmeninėmis vertybėmis.
Įdomu, ar bijotumėte pasirodyti negraži? Daugeliui moterų aktorių tai – rimtas iššūkis.
Hmm... Neseniai buvau galvą nusiskutusi, todėl dabar esu trumpais plaukais. Nusiskutau dėl gana paaugliškos priežasties – dėl protesto, neteisybės darbe. Maištaudami su kolega dviese nusiskutome. Protestas paveikė... morališkai: mums patiems dėl to buvo lengviau. Aš – truputėlį maištininkė. Gerai, kad esu apolitiška, nes tapčiau aršia kovotoja.
Turbūt taip greitai įšokti į televizijos traukinį – sėkmė. Jums dažnai nusišypso fortūna?
Turbūt taip, bet tai net ne charakterio nuopelnas, o likimo dovana. Net faktą, kad prieš porą metų išsiskyriau su vyru aktoriumi Ramūnu Šimukausku, galima vertinti kaip sėkmę. Esu tvirtai įsitikinusi, kad žmonės gyvenime susitinka tam, jog padėtų vienas kitam augti dvasiškai. Kai tas augimas baigiasi – keliai išsiskiria. Mudu ir vaikų neturime, tiesiog jie neatėjo.
Gal esu truputį nuplaukusi, nes domiuosi Rytų filosofija, dešimt metų praktikuoju jogą ir važinėju į Indiją – ne kaip turistė, o kaip piligrimė. Tai dvasinės kelionės. Manyje nuo vaikystės gyva ieškotojo dvasia, man rūpi – kam, kodėl, kas, kokia gyvenimo prasmė?
Ir kokia ji?
Kalbant apie gyvenimo prasmę, tikslus, man egzistuoja vienintelis tikslas – dvasinis augimas, tobulėjimas. Visa kita – tik priemonės, padedančios augti. Šia prasme televizijos projektai man yra didelis dvasinis išbandymas, nes jie bet kokiu atveju veikia žmogaus ego. Nori nenori čia gali net nepastebėdamas sužvaigždėti – fotografavimai, filmavimai, skambučiai, begalinis dėmesys... Tada turi sąmoningai dvigubai sunkiau dirbti su savimi, kad sugrįžtum. O kaip kitaip – jei tik save paleisi, tuoj imsi sakyti žmonėms: atšokite, neturiu laiko, netrukdykite. O būdamas vienas puikiai matai – čia spraga, čia skylė, čia šitaip elgtis nereikėjo. Ir ugdai save, mokaisi.
Ar namie medituojate?
Taip, stengiuosi pabūti bemintėje būsenoje, tik ne visur drąsiai apie tai šneku – nesu tikra, kaip tai atrodys ir ar tai įdomu kitiems. Sahadža joga, kurią praktikuoju, yra savistaba – kasdien stebi save iš šalies. Tai metodas, pasiekiamas kiekvienam. Pagrindinė šios krypties filosofija – pats sau esi mokytojas ir gali sau padėti, nes visi atsakymai yra tavyje. Svarbiausia juos išgirsti. Tau visai nereikia, kad kas badytų, baksnotų ar mokytų, pats išmoksti kontroliuoti savo jausmus. Kai atrandi vidinę tylą, išgirsti ir atsakymus.
Trumpai užsiminėte apie vaikus, kiek jų norėtumėte turėti?
Kažkam kažkada pusiau juokais esu sakiusi, kad mažiausiai tris. Iš tiesų taip galvoju. Pati turiu tik vieną vyresnį brolį, o tėtis – iš devynių vaikų šeimos. Vaikystėje augau arti gamtos, vakarais prieš miegą klausydama ne pasakų, o tėčio pasakojamų istorijų – kaip jie gyveno kaime, kaip visi kartu valgė iš vieno puodo, kaip eidavo vasarą žvejoti, kelti gandralizdžių, žiemą per pusnynus brisdavo į mokyklą... Ir šiandien tarsi matau tuos vaizdus. Gal iš čia ir tie pamąstymai apie trejetą vaikų?
O gal prisibijote vienatvės?
Atvirkščiai, visai neturiu vienatvės baimės jausmo. Net kai išsiskyriau su vyru, to nejutau. Tada tik supratau, kad pati savo noru kiek atsiribojau nuo žmonių. Kai draugės pasakoja apie vienatvės kančias, net nemoku jų paguosti, nes nesuprantu, kas tai. Man labai gera vienai, iš tiesų. Labai labai gera. Nes juk pagaliau vienas niekada ir nebūni – esi su savimi, su savo dvasia. Man tai nuostabus gėris – gali įsižiūrėti į savo dūšią, ir nereikia stengtis ypatingai bendrauti, nereikia koncentruotis į išorę. Ir taip aplinkui visas dėmesys nukreiptas vien į išorinius dalykus.
Daug negandų esate patyrusi gyvenime?
Esu, gal todėl daug kas man dabar atrodo paprasta arba nereikšminga. Nebijau – kartais atrodo, kad nieko nebijau. Buvo įvairių netekčių: išsiskyrimų, tiesioginių netekčių, kaip mirtis. Dar būdama maža palaidojau labai gerą draugą. Ir šiaip visko būta... Bet visada sakau: gyvenime nėra nieko bloga, viskas tik į gera, tiksliau – į gylį. Daug kas man sako: oi, kokia tu, kaip paprasta tau viskas... Bet visai nesvarbu, kokia aš, tiesiog daug kas iš tiesų yra nereikšminga, daug dalykų, dėl kurių žmonės jaudinasi, blaškosi, kankinasi, dažniausiai nėra svarbūs.
Nejaugi iš tiesų sugebate į viską žvelgti taip budistiškai?
Būtų gerai, bet yra dalykų, kuriuos sureikšminu iki absurdo. Ir jie absoliučiai neesminiai. Pavyzdžiui, visuomet paniškai bijodavau, kad žmonės apie mane blogai pagalvos. Taip ir matau draugų veidus, kai jie man sako: ir vėl tu imi į galvą tas nesąmones. Kas nors ką nors apie mane pasakė ir aš jau baisiausiai išgyvenu, kad mane ne taip suprato. Žodžiais apskritai sunku perteikti tikruosius jausmus. Dėl to mielai dažniau rinkčiausi tylą.
Straipsnio autorė Irena Kamičaitienė
