Operos solistė mecosopranas Ieva Prudnikovaitė meilei ypatingų datų ir ritualų neieško – jos teigimu, su mylimu žmogumi ypatinga gali būti kiekviena diena. „Svarbiausia, kad nebūtų abejingumo“, – sako žymi artistė. Ir pripažįsta, kad nors Valentino dienos šeimoje nešvenčia, vis dėlto ši žada būti tobula – vasario 14 d. solistė koncertavo Vilniaus kongresų rūmų scenoje kartu su jos pamėgta vyriška kompanija – Jeronimu Miliumi ir maestro Gintaru Rinkevičiumi.
- Kaip atrodo jūsų svajonių vakaras su mylimu žmogumi?
- Kodėl vakaras? Juk gali būti ir tobulas rytas! Manau, kad kiekviena eilinė diena jau yra ypatinga dėl to, kad esi sveikas, gyvas ir gali būti su savo brangiausiais. Jei trumpai, rožių krūvos ir „Moët&Chandon“ šampano tikrai nelaikau svajonių vakaro atributika. Tai labiau momentinės nuotaikos dalykas: absoliuti palaima gali ištikti nebūtinai puikios vakarienės metu, o ir lakstant su vyru ir dukra po sniegą, spaudžiant baisiam šalčiui. Arba stebint, kaip kieme šmirinėja lapė. Ar net diskutuojant apie ką nors iki nukritimo. Svarbu, kad nebūtų abejingumo.
- Su dirigentu Modestu Pitrėnu esate sukūrusi šeimą, auginate dukrą. Gal turite savų receptų ar ritualų, kaip nepaskęsti rutinoje ir sustiprinti santykius su vyru?
- Jei santykiai su mylimu žmogum iš principo yra visaverčiai, jokio papildomo rekvizito ar „pritempto“ spektaklio tikrai nereikia. Žinau, kad šiais laikais stilinga trimituoti ir, pageidautina, viešinti savo siurprizus antrajai pusei, lankyti kažin kokius nuolankių žmonų kursus. Ir ačiū Dievui, jei tai padės sutvirtinti nors vieną santuoką. Man svarbiausia tai, kad yra didelis noras būti kartu ir galimybė visiškai atviromis akimis žiūrėti vienam į kitą.
- Ko jus išmokė santykiai su vyru?
- Daugybės dalykų. Mūsų pasirinktos profesijos jau pačios savaime sufleruoja, kad esame individualistai ir kažkiek egoistai. Susitarti su savo ego yra nemažas iššūkis. Bet poreikis gyventi kartu susireikšminimą natūraliai projektuoja į visai kitus dalykus. Vertybės verčiasi aukštyn kojomis, ir tai yra labai geras jausmas.
- Esate operos solistė, bet jus galima išvysti ir lengvesnio žanro koncertuose. Scenoje dažnai bendradarbiaujate su J.Miliumi; su juo ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertuosite ir Valentino dienos vakarą. Kas paskatino dirbti kartu?
- Pabūsiu nekukli ir pasakysiu, kad – draugystė. Tiek su Jeronimu, tiek su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru bei maestro G.Rinkevičiumi. Būtent su šiuo kolektyvu bent jau Lietuvoje koncertuota daugiausiai. Dainuoti diriguojant maestro visada yra išskirtinis malonumas. Dievinu kokybę, tikslumą ir bendrą muzikos pojūtį. O Jeronimas apskritai yra ypatingas žmogus. Visada labiau mėgdavau vyriškas kompanijas, tad ši Valentino diena, regis, bus tobula.
- Kuo įsimintini ir svarbūs jums buvo praėję 2015-ieji?
- 2015-ieji nebuvo ypatingai išskirtiniai. Na, nebuvo vestuvių, gimimų ir panašiai. Kiekvieną dieną, pažeriančią tau vis įdomesnių pasiūlymų, idėjų, nuotaikų, darbų, laisvalaikio galima laikyti įsimintina. O kur dar minutės su šeima ir ne dienomis, bet valandomis augantis ir protingėjantis tavo vaikas! Tai ir yra vertybės.
- Kokie projektai, darbai šiuo metu jums svarbiausi?
- Didžiausias mano visų laikų projektas – šeima. Nebijau sakyti, kad ji yra svarbiausia. Džiaugiuosi, kad, neatimdama per daug laiko iš savo mylimų žmonių, turiu galimybę tęsti savo darbus.
- Kas pasikeitė tapus mama?
- Vaikelio atėjimas kardinaliai viską keičia: ir buitį, ir gyvenimo būdą, ir net charakterį. Įgijau to, ko niekada neturėjau, – kantrybės. Vaikas išmoko pamiršti save. Iki tol buvau pratusi gyventi sau, būti pati sau šeimininkė. Bet vis tiek vaikas – vertingiausia ir svarbiausia, ką gali turėti žmogus. Mano tėtis yra pasakęs: „Tai – geriausias dalykas, ką tu gyvenime esi padariusi.“ Matyt, jis teisus.
- Tačiau pradžia nebuvo lengva, juk dukrytė Veronika į pasaulį pasibeldė anksčiau laiko. Ar tos neramios dienos ir patirti išgyvenimai jau praeity?
- Ačiū Dievui, dabar jau viskas praeityje. Veronika sveika, stipri, puikiai vystosi ir įdomiai mąsto. Tačiau visa ši situacija pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Dabar į neišnešiotumą galiu žvelgti visiškai atviromis akimis. Tai nėra nuosprendis, liga ar piktas likimas. Tai tik kiek kitokios, neįprastos aplinkybės, kurios galiausiai labai daug duoda: suteikia galimybę perkratyti vertybių sistemą, išmokti pasitikėti savo jėgomis ir kitaip pažvelgti į gyvybės dovaną.
- Jūsų dukra auga dviejų muzikų šeimoje. Ar norėtumėte, kad ji eitų tos pačios profesijos keliu?
- Dukrytei nelinkėčiau profesionalios muzikės kelio. Aš vaikams apskritai uždrausčiau dainuoti: visada kreivokai žiūrėjau į „Dainų dainelę“, visokius vaikiškus dainų konkursus, chorus… Todėl, jeigu dukra norės dainuoti, tikiuosi, kad tai nutiks, kai jau bus susiformavusi kaip asmenybė. Iki tol galima rasti daugybę kitokios veiklos, kuri lavina kūną ir protą.
- Pati taip pat augote muzikos kupiname pasaulyje. Ar tapti dainininke, operos soliste buvo jūsų vaikystės svajonė?
- Su klasikine muzika neišvengiamai susidūriau dar mamytės įsčiose. O ir gimusi, nuolat girdėdama fortepijono garsus, anksti ėmiau kalbėti, dainuoti, tyrinėti klaviatūrą. Vaikų darželyje ištvėriau vos pusantros dienos, tad kasdien su tėvais laiką leisdavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tėvai sąmoningai manęs nevedė muzikos keliu, tačiau nutiko taip, kad netikėtai tiek sau, tiek šeimai, įstojau mokytis operinio dainavimo. Kai buvau maža, bandydavau dainuoti slapta, tačiau ateities su muzika tikrai neplanavau sieti. Mačiau, kokia sudėtinga dainininko specialybė tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
- Scenoje esate maksimalistė?
- Tikrai taip. Jei ko imuosi, stengiuosi atlikti kiek galima profesionaliau. Noriu, kad mano dainavimas ir aktorinis vaidmens ar kūrinio išpildymas paliestų klausytoją ne paviršutiniškai. Muzika negali būti „tuščia“ – ji turi nešti tam tikrą informaciją, plačią emocinę amplitudę, turi sukrėsti arba veikti atpalaiduojančiai.
Kalbino Eglė Valionienė
