Perfrazuojant, jei ratifikuosime konvenciją, turėsime tapti kažkuo kuo nesame ir nenorime būti. Dokumentas apipintas įvairiais mitais, tačiau, perskaičius konvenciją, matyti, kad dokumento priešininkų baimės nėra pagrįstos. Tad laikas užkirsti kelią klaidingoms interpretacijoms ir dekonstruoti dažniausiai viešojoje erdvėje aptinkamus mitus apie Stambulo konvenciją.
Mitas nr. 1: ratifikavę Stambulo konvenciją įteisinsime daugiau nei dvi lytis
Stambulo konvencijoje minima „socialinės lyties“ sąvoka nenustoja kursčiusi aistrų. Vietoje bandymų konstruktyviai diskutuoti nueinama iki absurdiškų kraštutinumų, kad ratifikavus Stambulo konvenciją, berniukai mokykloje bus mokomi būti mergaitėmis ir atvirkščiai.
Žinoma, būtina paminėti ir netikslų dokumento vertimą, kai terminas „gender” išverstas kaip „socialinė lytis”, o vėliau tekste „socialinė lytis” ir „lytis” vartojama sinonimiškai. Tikslesnis vertimas būtų „socialiniai vaidmenys” arba „lytis socialiniu aspektu”. Nors nekokybiškas vertimas ir sukuria papildomų prielaidų sąmokslo teorijoms plisti, tačiau ši detalė nėra esminė, kalbant apie kur kas rimtesnę problemą, kai negebame objektyviai įvertinti situacijos rimtumo.
Priminsiu siaubingą statistiką: Lietuvoje kas trečia moteris patiria smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau dalis visuomenės, kalbėdama apie Stambulo konvenciją, šį faktą paprasčiausiai ignoruoja, kvestionuoja statistikos patikimumą, ieško kitų „kabliukų”, kad paneigtų akis badančius faktus. Visgi, tai yra esminis akcentas, nuo kurio turėtume atsispirti diskusijoje apie minimą dokumentą. Stambulo konvencija iš tiesų yra skirta tam, kad padėtų užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje ir smurtui prieš moteris. Dokumente rašoma, kad smurtas dažnai kyla iš stereotipinių lyčių vaidmenų, o sąvoka „socialinė lytis“ vartojama ta prasme, kad moteriška lytis iš prigimties nėra silpnoji, net jei patriarchalinės visuomenės ir bando įdiegti kitokį požiūrį.
Stereotipiniai lyčių vaidmenys apima elgesio ar charakterio savybes, kurios paprastai priskiriamos vyrams arba moterims. Pavyzdžiui, tai, kad moterys iš prigimties turėtų būti rūpestingos ir emocionalios, o vyrai agresyvūs ir savimi pasitikintys. Taip pat stereotipai kalba ir apie lyčių vaidmenis buityje: esą moterys turi rūpintis vaikais, gaminti maistą ir tvarkyti namus, o vyrai turi uždirbti pinigus ir priimti sprendimus dėl šeimos.
Lietuvoje apie 80 proc. moterų kasdien bent valandą skiria namų tvarkymui ir maisto gaminimui, tarp vyrų šis rodiklis siekia tik 29 procentus. Jei pora turi vaikų, tuomet šie skirtumai tampa dar drastiškesni – namų ruoša kasdien užsiima 97 proc. moterų ir 23 proc. vyrų.
Stambulo konvencijos objektas yra pražūtingai neteisingi stereotipai, kurie vėliau gali sukelti rimtų psichologinių problemų ir traumų. Pavyzdžiui, stereotipas, kad berniukams nevalia verkti ir būti jautriems, tiesiogiai kenkia berniukų, o vėliau ir vyrų psichinei sveikatai. Užgniauždami emocijas vyrai kenkia sau.
Kaip vieną to pasekmių galime vertinti jau daugelį metų iš eilės Lietuvoje matomus didesnius vyrų nei moterų savižudybių skaičius. Dėl save žalojančio elgesio, dėl emocijų gniaužimo Lietuvoje vyrai gyvena statistiškai 10 metų trumpiau nei moterys.
Mergaičių pasitikėjimas savimi, ambicijos, lūkesčiai ir svajonės taip pat yra gniaužiami ir žlugdomi stereotipų apie iš prigimties nuolankias, paklusnias, kuklias ir ramias mergaites. Tyrimai rodo, kad jau šešerių metų mergaitės mano, kad berniukai nuo pat gimimo yra protingesni. Akivaizdu, kad tokie stereotipiniai lyčių vaidmenys yra žalingi vaikams.
Konkrečiai smurto temoje dominuoja stereotipas apie silpnas, prastesnes už vyrą moteris ir stiprius, agresyvius, kontroliuojančius vyrus. Tokie stereotipai ir veda į situacijas, kai vyrai ima „auklėti” savo partneres žodžiais ir kumščiais.
Mitas nr. 2: Stambulo konvencija nieko naujo neatneš, viską galima sureguliuoti nacionalinės teisės aktais
Jau minėta smurto artimoje aplinkoje statistika rodo, kad Lietuvoje turime rimtų problemų ir nacionalinės teisės aktai ne visais atvejais suveikia. Jie paprastai skirti jau įvykusiam smurto faktui nagrinėti, tačiau nesprendžia to priežasčių. Tuo tarpu Stambulo konvencija yra išsamus, profesionalus ir daugybę sričių, įskaitant ir prevenciją, padengiantis dokumentas, kurį ratifikavusi valstybė įsipareigoja peržiūrėti savo teisinę bazę ir užpildyti egzistuojančias spragas. O jų tikrai turime.
Yra ir kita labai svarbi konvencijos ratifikavimo pusė – tokiu žingsniu Lietuva parodytų, kad, visų pirma, pripažįsta, kad smurtas artimoje aplinkoje yra didžiulis šalies pūlinys, nuodijantis mūsų visuomenę. Ratifikavusi Stambulo konvenciją Lietuva parodytų, kad yra pasirengusi dėti visas pastangas, kad smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris pandemija Lietuvoje baigtųsi. Tai būtų viešas prisipažinimas ir didžiulis įsipareigojimas savo mamoms, seserims, dukroms ir kitoms svarbiausioms moterims, kad šį klausimą pagaliau ištrauksime iš paraščių.
Mitas nr. 3: smurto priežastys yra ne kultūrinės ir ne visuomenės tradicijų nulemtos. Pagrindinė smurto priežastis yra alkoholizmas. Mažinkime alkoholio prieinamumą, o dar geriau – uždrauskime alkoholį! Nebus alkoholio – nebus ir smurto.
Musulmoniškose šalyse alkoholio vartojimas apskritai yra uždraustas, bet ar ten turime mažiau smurto artimoje aplinkoje, mažiau smurto prieš moteris? Smurtas prieš moteris dalyje šių šalių yra normali kasdienybė ir kultūros dalis. Pavyzdžiui, kai kuriose musulmoniškose valstybėse, vyrui nusprendus, kad jo žmona prieš jį „maištauja” šis gali jai suduoti.
Kalbant apie alkoholizmą, čia turime žvelgti giliau – kodėl žmonės nesaikingai vartoja alkoholį? Kodėl nusigeria iki žemės graibymo? Tai yra postsovietinės traumos dalis, neišsipildžiusių lūkesčių skandinimas taurėje, savinaikos sindromas, pasireiškiantis per tokį save žalojantį elgesį. Lygiai tas pats ir su savižudybėmis, kitu destruktyviu elgesiu, nukreiptu visų pirma į save.
Mitas nr. 4: Turėsime pakeisti lytinio švietimo pamokas mokyklose ir vaikai bus mokomi „iškrypimų”
Lytinis švietimas nėra Konvencijos objektas. Apie jį konvencija apskritai nekalba.
Tiesa, lytinio švietimo nebuvimas Lietuvoje yra problema. Šalyje vis dar turime nemažus (tiesa, nors ir mažėjančius) paauglių nėštumų skaičius kasmet. 2019 m. duomenimis, 136
merginos iki 17 metų amžiaus pirmą kartą tapo mamomis, bet matome atvejų, kai tokio amžiaus merginos jau turi ir daugiau nei vieną vaiką.
Atsiribojant nuo mitų
Kviečiu nepamiršti vieno paprasto dalyko – norint priimti geriausius sprendimus, būtina sugebėti pažiūrėti toliau nei savas kiemas. Smurtas nėra visų šeimų neatsiejama gyvenimo dalis ir kai kuriems žmonėms Stambulo konvencijos ratifikavimas asmeniškai nieko nepakeis. Visgi, reikia suprasti, kad laiminga ir klestinti visuomenė susideda iš daugiau nei aš.
Jei jūsų šeimoje smurtas yra nesuprantamas ir nepažinus veiksmas, tai nereiškia, kad jis neegzistuoja. Liūdna statistika šį faktą tik patvirtina. Pažvelgę į skaičius matome šimtus tūkstančių smurto aukų, kurioms vis kartojame: „visuomenė nepasiruošusi, dar pakentėk. O kartais pasakome ir „pati kalta”.
Ieva Pakarklytė, Seimo narė.
