Vos įvažiavus į Baltarusiją, Ašmenoje, pasitinka didžiulė V. Lenino statula, o Minsko metro greta švytinčių „Marlboro“ cigarečių reklamų tebestovi bronziniai herbai su kūjais ir pjautuvais. Ten sovietinių simbolių per keletą politinio atgimimo metų taip ir nespėta nuimti. Tuo tarpu Lietuvoje su V. Leninu Lukiškių aikštėje atsisveikinome skubiai. Galbūt taip skubiai, kad nespėjome to suvokti ir norime susigrąžinti?
Kai užsienio spauda, pavyzdžiui, „The New York Times“ kelionių priedas, parašo apie Lietuvą kaip nostalgija praeičiai alsuojančią šalį, piktinamės. Tačiau ar tikrai vakariečiai įžvelgia kažką, ko nėra? Galbūt jie geriau pastebi, kas vyksta su mūsų visuomene, nes mums sovietinių simbolių atgimimas tiesiog atrodo pernelyg natūralus?
Viskas prasidėjo nuo Grūto parko. Tuomet ideologija kovojo prieš verslo interesus, o senoji karta - prieš jaunąją, norėjusią pamatyti, kaip senais laikais gyventa. Tvirtinome, kad mūsų nebepersekioja praeities šmėklos ir galime drąsiai pažvelgti jai į akis. Tad parkui su sovietiniais paminklais bei turistus linksminančia tarybine virtuve leista būti. Lyg ir nieko blogo nenutiko. Kažkur tolimuose Lietuvos miškuose esama vietos, gyvenančios praeitimi. Vietos, kurioje sustingęs laikas. Kitaip tariant, muziejaus.
Bet pamažu „sovietinis romantizmas“ ėmė plisti. Jis persikėlė į parduotuves, pateko ant mūsų kasdienio stalo. „Tarybinis servelatas“, „Tarybinės dešrelės“, „Tarybiniai kibinai“... Sovietiniai simboliai vartotojų visuomenėje tapo galingi. Tokio prekinio ženklo ir reklamuoti beveik nereikia. Užtenka sukurti kokį paveiksliuką anų dienų propagandiniu stiliumi. Su besišypsančiomis raudonskruostėmis kolūkietėmis. Ši nostalgija gal ir juokinga, tačiau bent paaiškinama rinkos dėsnių – leistina viskas, ko nori vartotojai, o jie balsuoja litais.
Tačiau didžiausias akibrokštas šiame sovietinių simbolių plitimo vajuje yra jau antrus metus per nacionalinę televiziją rodoma „Seno televizoriaus“ rubrika. Pernai tai dar buvo suprantama. Lietuvos televizija šventė jubiliejų ir norėjo prisiminti visus ilgus gyvavimo metus, kurių didelę dalį teko praleisti po sovietų jungu. Pernai dar buvo ir įdomu, ypač jaunesniesiems. Tad idėja pasiknaisioti po senuosius kadrus pasiteisino, nes vieniems tai buvo nostalgija, kitiems - egzotika.
Ir vis dėlto. Mėnesiai bėga, o sovietinio gyvenimo vaizdai kiekvieną rytą pusryčiaujant tapo kasdienybe. Pasakojama apie buitinio aptarnavimo įstaigas, kalbinami siuvėjai, virėjai ir skalbėjai. Primenama, kiek kainavo taksi ir kokios prabangios atrodė „Volgos“. Rodomi tvarką gatvėse saugoję tarybiniai milicininkai. Žavimasi senomis madomis. Būtent žodis „žavimasi“ labiausiai ir tinka apibūdinti reportažų stilių: kaip viskas buvo paprasta ir gražu. Dar dažnai palyginama su dabartimi. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais tuokdavosi labai daug porų, o šiandien vestuvių drastiškai sumažėjo. Kaip tada buvo gerai ir kaip dabar blogai... Ir taip toliau...
Neturiu nieko prieš istoriją. Ji buvo, ją reikia žinoti. Deja, rodomos sovietinio gyvenimo ištraukos yra išimtinai propagandinės. Juk tie kadrai buvo peržiūrėti cenzūros. Būtent jie būdavo atrenkami kaip reprezentaciniai tobulai tvarkingos visuomenės vaizdai. Parodoma tik ta gražioji gyvenimo tarybinėje Lietuvoje pusė. Kaip tik ta pusė, kuri ir skirta reklamai. O kur kita? Nepastebėjau, kad būtų kalbama apie trėmimus, apie disidentų persekiojimą, apie partizanus, apie visuomenę kausčiusią baimę ar įsivyravusią apatiją. Demonstruojama tvarka (gal R. Pakso sprendimas pervadinti partiją į „Tvarka ir teisingumas“ kaip tik dabar irgi susijęs su kasdien visuomenei brukama nostalgija tvarkingam paprastumui?) socialiniame gyvenime, tačiau ar užsimenama apie politiką? Užuot minėjus SSRS ar Sovietų Sąjungą, dažniausiai kalbama apie sąjunginę respubliką. Taip mažiau politinio krūvio, taip arčiau žmonių, dar tebeprisimenančių, kad politika nėra jų kasdienio gyvenimo dalis. Ji toli ir nieko nereiškia.
Šioje sovietinių laikų nostalgijos aplinkoje nebėra ko stebėtis, kad jaunimas idealizuoja komunizmą, vakariečių stiliumi pasipuošę Che Guevaros atvaizdais. Jie galvoja, kad gal ir nebuvo anksčiau mūsų tarybinėje respublikoje labai blogai gyventi. Tačiau tokia iškreipta nostalgija neturi nieko bendra su marksizmo idėjų besivaikančių italų ar ispanų šūkiais už laisvę, kad ir kaip kairiajam jaunimui tai atrodo panašu. Vakarų šalyse partizanai buvo kairieji, pas mus – dešinieji. Ten jie kovojo prieš fašizmą, čia mes – prieš komunizmą. Tauta visada tapatinasi su savo herojais. Todėl tiesiog juokinga šitų skirtumų nepastebėti. Absurdiška mechaniškai vakarietišką nostalgiją tam, ko jie neturėjo, perkelti į socializmo eksperimentą pergyvenusios visuomenės kontekstą. Bet taip daroma. Idėjų akistatos reikia, tegu vyksta dialogas tarp skirtingų pažiūrų. Tačiau reikia jausti ir ribas, nes kitaip pradedama manyti, kad mes gyvenome gerai.
Bet gal šįkart po sovietinių simbolių atgimimu nėra jokio paslėpto ideologinio pamato? Gal nereikia smerkti? Tai juk verslo logika. Tai, ką matome, yra ne kas kita, kaip kapitalizmas, suvirškinęs savo ideologinį priešą, privertęs jį tapti dar viena preke lentynoje. Tarybiniai ženklai gerai perkami. Savaitgalis fotografuojantis prie V. Lenino paminklo, pusryčiai akis įbedus į sovietinės estrados žvaigždes, tarybinės dešrelės pietums ir iškreiptas komunizmo idėjų perėmimas iš Vakarų. Viskuo - nuo skrandžio iki sielos, pagal žymiąją A. Maslow poreikių piramidę, - pasirūpinama „sovietiniu stiliumi“. Deja, nemąstant. Ir taip nemąstyti pavojinga, nes nostalgijos užliūliuota visuomene lengva manipuliuoti. Ir kitąkart jau politiškai. Tai juk propaganda. Atgal į imperijos glėbį.
