Nesugebėjimas prisistatyti, tinkamai pasisveikinti ar pasiteisinimai įvardinant norimą darbo užmokestį – net ir tokios su kandidato kompetencijomis ir patirtimi nesusijusios savybės, pasak atrankos specialistų, gali pakišti koją besidarbinantiems įmonėje.
Personalo atrankos įmonės „Indigroup“ vadovas Karolis Blaževičius aiškino, kad pats didžiausias trūkumas, kuris gali sumenkinti bet kokią gerą žmogaus savybę, yra nesugebėjimas komunikuoti, nepriklausomai nuo to, kokioje srityje norima dirbti – pardavimų, būti inžinieriumi, ar net informacinių technologijų (IT) specialistu. Tiesa, bėda ta, kad išmokti komunikuoti nėra taip paprasta. „Išmokti komunikuoti yra sunku. Patarčiau atviriau žiūrėti į darbo pokalbius, daugiau bendrauti ir nepamiršti, kad jūsų klausinėjantys specialistai taip pat yra žmonės ir kad jie taip pat ėjo į darbo pokalbius“, – aiškino K. Blaževičius.
Bijo paklausti
Specialistas sakė, kad labai dažnai nukenčiama ir nuo tokio paprasto dalyko, kaip baimė paklausti – kartais kandidatai nenugirsta ar iki galo nesupranta klausimo, baiminasi perklausti ir šneka visiškai bereikalingus dalykus, taip gadindami įvaizdį. Dar vienas panašus atvejis pasitaiko, kai žmogus telefonu pakviečiamas į darbo pokalbį ir nenugirsta įmonės pavadinimo. Dažnai ir čia bijoma pasitikslinti, o dėl to žmogus ateina nepasiruošęs, net nežino, kur kandidatuoja. Taigi reikėtų nepamiršti, kad pasitikslinti nėra nieko blogo.
Kita dažnai pasitaikanti problema – specialistai, net ir turintys didelę darbo patirtį, nemoka jos pateikti. „Jei turite klientų su kuriais dirbote, vardinkite juos, jei esate teisininkas, sakykite, kokio sudėtingumo teisiniai reikalai buvo sprendžiami – įvardinkite problemines situacijas, – patarė K. Blaževičius. – Jei darbe turėjote santykių su užsieniu, nurodykite, kokie jie buvo. Juk žmogus, kuris jūsų klausia nežino, kokia buvo jūsų apyvarta ir t.t.“
Personalo atrankos specialistas einantiems į darbo pokalbį kandidatų pataria savęs paklausti, kuo jie išsiskirs iš kitų – jei būsimi darbdaviai nemokės atsakyti į šį klausimą, jie atrankos specialistų ar vadovų akyse bus vertinami taip pat, kaip ir likusieji.
O pokalbio pabaigoje, kai paklausiama apie atlyginimą, derėtų drąsiai sakyti, kokią sumą norite gauti, nesiteisinti ir, nepasakoti, kam jums reikia tokio atlyginimo – teisindamiesi, kad reikia atiduoti paskolas ar išlaikyti šeimą tik sukuriate prielaidą manyti, kad nesate vertas prašomos sumos. „Vadovui visiškai nesvarbu, kam žmogui reikia atlyginimo. Jei darbuotojas yra kompetentingas, nori keturių tūkstančių ar daugiau, jam visiškai nereikia aiškinti, kam tokie pinigai reikalingi“, – komentavo K. Blaževičius.
Pamiršta nusiprausti
„CV Online“ personalo atrankos projektų vadovė Lina Mikolaitienė pabrėžia, kad svarbiausia – mokėti pasisveikinti ir sudaryti gerą pirmąjį įspūdį, o tai kandidatas pradeda daryti jau siųsdamas gyvenimo aprašymą.
„Dažnai kandidatai mums siunčia savo gyvenimo aprašymus, o prisegtuke nenurodo nei kur žmogus kandidatuoja, nei parašo „laba diena“. Žinoma, tokie kandidatai dalyvauja konkurse, nes Lietuvoje dabar trūksta specialistų ir jei į tokius dalykus kreiptume dėmesį, didžiąją dalį kandidatų turėtume braukti“, – sakė L. MIkolaitienė.
Ji pasakoja, kad svarbu ir tai, kaip žmogus elgiasi laukdamas darbo pokalbio – kai kandidatas ateina įsikišęs rankas į kišenes ir priimamajame išsidrėbęs laukia priėmimo, tai sudaro neigiamą įvaizdį ir nors šių dalykų direktorius nemato, nemaža tikimybė, kad šalia laukiamojo sėdinčios administratorės apie viską papasakos įmonės direktoriui.
Pasak pašnekovės, kad ir kaip bebūtų keista, neretai pasitaiko ir tokių, kurie pamiršta elementarius higienos dalykus – tvarkingai apsirengti, nusiskusti ar net nusiprausti, o dar kitiems trūksta ir elementarių kultūros manierų. „Kartais atėjus žmogui pasijauti, kad esi pas jį ant kilimo. Jis elgiasi kaip generalinis direktorius, o aš užduodu jam klausimus ir jis neva daro malonę į juos atsakydamas. Žinoma, tokių nėra dauguma, tačiau susidurti tenka“, – sakė pašnekovė.
Ji norintiems įsidarbinti siūlo nepamiršti, kad svarbu mokėti save „parduoti“ ir prisistatyti, o daugelis tokių dalykų nemoka, ypač kai darbo pokalbis nėra griežtai struktūrizuotas. „Tokiais atvejais žmonės dažnai pradeda sakyti: „gimiau augau ten ir ten, turiu tiek vaikų, turu tokį išsilavinimą – klauskite, ko reikia dar“. Tai parodo ne tik žmogaus nemokėjimą komunikuoti, bet ir tai, jog jis neįdomus, – dėstė pašnekovė. – susiklosčius nepalankiai įmonei situacijai toks žmogus nesugebės komunikuoti su kitais, kad išspręstų problemas.“
L. Mikolaitienė komunikaciją su galbūt būsimu darbdaviu pataria pradėti pirmiems, išsiuntus gyvenimo aprašymą paskambinti ir pasiteirauti, ar gyvenimo aprašymas gautas. Taip kandidatai ne tik parodo, kad yra iš tikrųjų susidomėję darbo pasiūlymu, tačiau ir papildomai sužinoti, ar gyvenimo aprašymas tinka, o galbūt net pakeisti nuomonę ir vis dėlto būti pakviestiems į darbo pokalbį.
P. Grinkevičius
