Parengė Sergejus Stonkus
Kai 1672-aisiais Izaokas Niutonas rašė mokslinį darbą apie vaivorykštę, jis išskyrė tik 5 pagrindines spalvas: raudoną, geltoną, žalią, žydrą ir violetinę.
Vėliau, bandydamas susieti spektro spalvų skaičių su muzikinės gamos pagrindinių tonų skaičiumi, mokslininkas pridėjo dar dvi spalvas – oranžinę ir mėlyną. Iš tikrųjų vaivorykštė yra ištisinė spalvų spektro juosta, kurioje yra visos įmanomos spalvos ir atspalviai.
1006 metais Šiaurės pusrutulio gyventojai išvydo kvapą gniaužiantį reto grožio vaizdą – supernovos sprogimą Vilko žvaigždyne. Tai buvo pirmasis supernovos sprogimas, kurį atspindėjo visos kronikos: senovės kinų, arabų, Europos.
Žvaigždė, dabar žinoma pavadinimu SN 1006, sužibo 1006-ųjų gegužės 1 dieną. Tuo metu ugnies kamuoliuko danguje skersmuo siekė pusę Mėnulio skersmens. Naktį supernova švietė taip ryškiai, jog Žemėje buvo galima ne tik aiškiai įžiūrėti daiktus, bet net skaityti, o dieną jos šviesa metė šešėlį.
Po pusantrų metų supernova užgeso – jos likučiai aptikti radioteleskopu tik 1965 metais. Įdomiausia, jog iš tikrųjų žvaigždė sprogo visai ne 1006 metais, o 584-aisiais metais prieš mūsų erą – tiesiog jos šviesa keliavo iki Žemės daugiau nei keturis šimtmečius.
Kariaudami su kitomis tautomis senovės romėnai atlikdavo evokacijos, arba iššaukos apeigas. Per ceremoniją jie kreipėsi į priešininko dievus su pasiūlymu atsižadėti tos tautos ir pereiti į romėnų pusę. Savo ruožtu Romos imperijos piliečiai įsipareigodavo tinkamai naujiesiems dievams tarnauti ir dosniai jiems aukoti. Dėl to iš miestų, kuriuos prieš užgrobiant romėnai surengdavo evokaciją, visos tenykščių dievų statulos būdavo surenkamos ir pergabenamos į iš anksto Romoje pastatytas šventyklas.
Vandenyne – subtropikuose ir tropikuose – gyvena labai neįprasta hidragyvių klasės medūza Velella velella, kartais dar vadinama bure, arba burine medūza. Jos plūduriuoja vandens paviršiuje tarsi nedidelis apskritas plaustelis su bure. Ir tuo begėdiškai naudojasi kelių rūšių jūrų gyvūnai, keliaujantys ant medūzos po vandenyną. Pragmatiškiausi iš tų gyvūnų turbūt yra Janthina genties pilvakojai moliuskai: jie ne tik „važinėjasi“ ant medūzų, bet ir jomis minta. Kai moliuskas galiausiai suryja svetingą šeimininkę, susiranda kitą. Tiesa, nėra Janthina moliuskai tokie žiauruoliai – ėsdami medūzą jie įšvirkščia į jos kūną skausmą slopinančių medžiagų.
Iš tikrųjų Fernandas Magelanas, žymus portugalų jūrų keliautojas ir atradėjas, nė nesiruošė į jokią kelionę aplink pasaulį. Jis tik planavo pasiekti Molukų salas (šiuo metu priklausančias Indonezijai) vakarų keliu ir grįžti atgal. Pasukti laivus Magelaną privertė portugalų puolimo grėsmė (pats jis tarnavo Ispanijos valdžiai) – ir jam pavyko pasprukti nuo tėvynainių.
Taip pat pats Magelanas aplink pasaulį neapiplaukė – jis žuvo dabartiniuose Filipinuose 1521 metų balandžio 27 dieną. Pagrindinį ekspedicijos laivą „Viktoriją“ po trejų kelionės metų į Ispaniją 1522-ųjų kovo 22-ąją parplukdė kapitonas Chuanas Sebastinas Elkanas.
Napalmu vadinamą padegamąjį mišinį galima pagaminti trimis būdais. Pirmasis – sumaišyti lygiomis dalimis benziną ir šaldytą apelsinų sulčių koncentratą. Antrasis – lygiai toks pat, tik vietoj apelsinų sulčių naudoti dietinę kolą. Taip pat, teigiama, galima išdžiovintas ir susmulkintas kačių išmatas tirpdyti benzine, kol mišinys sutirštės.
Prieš išeidami į Japonijos ir Rusijos karą (1904–1905) kai kurie japonai kariai nužudydavo savo vaikus – jeigu žmona sirgdavo ir nebūdavo kitų artimųjų, galinčių juos globoti, – nes nenorėjo pasmerkti jų mirčiai nuo bado. Kartu kariai taip išreikšdavo savo ištikimybę imperatoriui.
Anot to laikmečio istorikų, toks poelgis buvo laikomas garbingu ir pagirtinu – nužudydamas pasiligojusią žmoną ir vaikus, japonas įrodydavo galįs dėl savo šalies ir imperatoriaus paaukoti viską.
Kai Antrojo pasaulinio karo metais japonams Naujoje Gvinėjoje pasidarė striuka su maisto atsargomis, jie nusprendė, kad nužudytų priešų valgymas visai nėra kanibalizmas. Net Japonijos karo istorikai vėliau negalėjo pasakyti, kiek amerikiečių ir australų buvo suvalgyta. Tačiau liudininkai pasakojo, jog tikru delikatesu buvo laikomos australės medicinos seserys, todėl su jomis dirbusiems vyrams buvo duotas įsakymas beviltiškose situacijose nužudyti seseles – kad jos nepatektų į japonų rankas.
XIX a. Vienoje prostitucija buvo toks paplitęs reiškinys, kad 7 vyrams tekdavo viena prostitutė. Jei atsižvelgtume į tai, jog ir kitos merginos – gėlininkės, skalbėjos, – būdavo ne prieš papildomai užsidirbti, galima įsivaizduoti pasiūlos mastą. Viešnamių ir prostitučių adresai būdavo spausdinami net pačiuose respektabiliausiuose Austrijos sostinės laikraščiuose bei žurnaluose.
O štai Paryžiuje aukštesnės klasės prostitutės laisvai sukiodavosi aukštuomenėje. O „padorios“ merginos būdavo kuo griežčiausiai auklėjamos. Neretai pasitaikydavo, kad jaunos nuotakos parbėgdavo atgal pas tėvus ištiktos šoko, kai sutuoktinis pirmąją vestuvių naktį bandydavo jas nurengti.
