Nuobodulys būna normalus ir patologinis. Normalus nuobodulys - tai natūrali reakcija į tam tikrą situaciją. Tačiau egzistuoja ir nuo situacijos nepriklausantis ilgalaikis nuobodulys, kuris gali būti depresijos simptomas. Pirmas depresijos požymis dažniausiai būna ne bloga nuotaika, o susidomėjimo praradimas visa veikla, kuri anksčiau atrodė svarbi ir įdomi. Trečioji nuobodulio rūšis - patologinis nuobodulys, kuris tęsiasi visą gyvenimą.
Nuobodulys – šių laikų „atradimas“. Senovės graikai nežinojo, kas yra nuobodulys. Viduramžiais nuobodulys buvo vadinamas „accedia“ - kažkuo tarp tinginystės, abejingumo ir dvasinio pasyvumo: dėl šio jausmo žmogus turėjęs jausti kaltę prieš Viešpatį. Renesanso laikotarpyje atsirado melancholijos sąvoka, kuri labiau atspindėjo kūno, o ne sielos negeroves. Dar vėlesniais amžiais pradėta vartoti spleeno sąvoka, apibūdinanti varginantį nuobodulį. Nuo to laiko ši būsena tapo nuolatine žmonijos palydove.