Kartu su senaisiais amatais iš kalbos pasitraukia ir žodžiai, kažkada sukurti tiems amatininkams pavadinti. Ne kiekvienas jaunesnis žmogus pasakytų, ką prieš šimtmetį veikdavo dročius (mažažemis kaimietis, kviestas prie namų statybos sienojams, lentoms supjauti), klojėjas (šiaudų kūliais ar skiedromis klojęs namų stogus), skiečius (darydavo skietus audimo staklėms) ar klumpdirbys (medinio apavo gamintojas). Dvi vokiečių autorės, M. Vieser ir I. Schautz, apimtos nostalgijos amatams, iliustravusiems ištisas epochas, išleido knygą „Von Kafeeriechern, Abtrittanbietern und Fischbeinreiβern“ (liet. „Apie kavos uostytojus, vaikštančius tualetus ir banginio ūso raižytojus“), kurioje pasakoja apie 24-ias šiandien nebeegzistuojančias profesijas.
Viena iš dvidešimt keturių aprašomų profesijų yra skruzdėlininkai. Tie žmonės iš skruzdėlynų rinkdavo lėliukes, kurias lesdavo paukščiai. Kam apskritai jas reikėjo rinkti ir dar tokiais kiekiais? Taip diktavo baroko epocha: tais laikais buvo madinga narveliuose laikyti giedančius paukščius, barokiniai sodai buvo prikabinėti tokių narvelių, taigi visai tai paukščių armijai pamaitinti reikėdavo nemažai skruzdžių lėliukių.
Kitas, ne ką mažiau keistas amatas, atsirado XVIII amžiaus viduryje, kai Europoje kavos pupelės kainuodavo didžiulius pinigus ir būdavo apmokestinamos nežmoniškais mokesčiais. Taigi Prūsijos valdovas liepė į atsargą išėjusiems savo armijos veteranams ant tiltų ir prie miesto vartų uostyti praeinančią liaudį – ar kartais kuris kontrabandinių kavos pupelių nesineša į miestą. Užmokestį veteranai gaudavo už tai, kiek kontrabandininkų sučiupdavo, todėl nenuostabu, kad jie nerdavosi iš kailio ir kad jų žmonės taip nekentė.
Kita knygos pavadinime paminėta profesija atsirado tuomet, kai apie viešuosius tualetus, biokabinas ar mobiliąsias būdeles niekas nė nesapnavo, o nusilengvinusiam žmogui už miesto teritorijos teršimą buvo taikomos labai griežtos bausmės. Štai tokiais laikais po miestus vaikščiodavo vyrai ir moterys su didžiuliais kibirais ir plačiais, sunkiais apsiaustais, primenančiais palapines. Ypač gerai tokie „žmonės-tualetai“ uždirbdavo įvairių mugių metu, kai pirkliai negalėdavo atsitraukti nuo savo prekių. Taigi tualetinio verslo amatininkas pastatydavo savo kibirą, ant jo pritūpusį klientą uždengdavo apsiaustu ir problema būdavo išspręsta.
Dar vieno išnykusio amato atspindžių galima rasti ir šiandieninėje Vokietijoje. Senovės miškų bitininkai, drevių kopinėtojai, ropšdavosi į aukštus medžius (kartais – penkiaaukščio namo aukštumo) ir iš drevės, kurią bitėms iš anksto būdavo paruošę, įrengę ir išvalę, traukdavo laukinių bičių korius su medumi. Miško kopinėtojais galėjo būti tik vyrai, o šis amatas dabartinės Vokietijos teritorijoje buvo praktikuojamas jau prieš tūkstantį metų. Patys „derlingiausi“ medumi buvo laikomi spygliuočių miškai aplink Niurnbergą ir dabartinį Berlyną. Niurnberge didžiąją dalį medaus sunaudodavo kepdami garsiuosius meduolius, kurių pardavimai duodavo milžinišką pelną.
Vokietijoje miško kopinėtojai buvo be galo gerbiami amatininkai: jų cechas laikytas labai įtakingu, 1350 metais jis net gavo imperatoriaus privilegiją spręsti teisinius ginčus, t. y. buvo prilygintas teisėjams. Kopinėtojai galėjo nešiotis ginklą (kitaip jie nebūtų išgyvenę susidūrę su žvėrimis ir plėšikais, siaučiančiais miškuose) ir turėjo kitų privilegijų, tačiau už visa tai turėjo „atidirbti“, pavyzdžiui, privalėdavo bažnyčiai kasmet pristatyti kelis šimtus kilogramų vaško, skirti palydovus ir papildomą apsaugą valdovo pramogavimo miške metu, rūmų gydytojus aprūpinti pikiu ir pan. Įdomiausia tai, kad teisiškai miško kopinėtojų privilegijų niekas nepanaikino, tik, deja, pačių amatininkų jau nebeliko – dabartiniai bitininkai praktikuoja avilių bitininkystę. O apie senovinį miško kopinėtojų amatą liudija piešiniai dabartinių vokiečių bitininkų emblemose ir ant tradicinių Niurnbergo meduolių pakuočių.
