Ardant senąjį pasaulį iki pamatų, kai kas pradėjo griauti ir pačius pamatus - mūsuose įprasta už visas patirtas negandas versti kaltę komunistams, pamirštant, kad jie geriausiu atveju tik tęsė senąsias rusų okupantų tradicijas. Naikinant kultūros paminklus, sovietmečiu lemiamą žodį dažniau tardavo ne partokratai, o technokratai, kuriems rūpėjo galima praktinė nauda, apmąstydamas kultūros paveldo situaciją Lietuvoje pažymi filosofas Bronius Genzelis.
XVIII a. paskutinįjį dešimtmetį Rusija okupavusi Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, pradėjo nuo jos valstybingumo naikinimo - su žeme buvo sulyginta ir Vilniaus žemutinė pilis, tada jau pradėta tituluoti kaip Valdovų rūmai. Praeities materialinė kultūra nyksta ir natūraliai - taip buvo seniau, taip yra ir dabar - išnykę objektai tampa kultūros paveldu. Šį procesą turime atskirti nuo sąmoningo kultūrinio paveldo naikinimo, siekimo iš žmonių atminties ištrinti istoriją, atskirti ją nuo savo šaknų.
„Kultūrinis paveldas naikinamas politiniais-ideologiniais ir merkantiliniais sumetimais. Lietuva susiduria su visais kultūrinio paveldo naikinimo aspektais - natūraliuoju nykimu, politiniu-ideologiniu ir merkantiliniu. Deja, jie veikia iki šiol. Turi būti įvardyti visi naikintojai, idant jų prisiminimas liktų mūsų palikuonių atmintyje", - teigia B. Genzelis.
Pasak jo, norint suvokti, kas vyksta dabar mūsų krašte, būtina atsigręžti į netolimą praeitį - paskutiniuosius 50 metų iki Nepriklausomybės atgavimo. „Nekalbu apie savaiminį paveldo nykimą, o apie sąmoningą jo naikinimą, kas buvo ypač akivaizdu pirmaisiais okupacijos metais. Užėmę mūsų šalį, okupantai pirmoje eilėje griovė paminklus, menančius apie nepriklausomą Lietuvą, po to ėmėsi katalikų, liuteronų, evangelikų bažnyčių naikinimo. Paskutiniais imperijos egzistavimo metais politinis-ideologinis požiūris į paveldą prislopo - dominavo merkantilinis, visiškai nesuvokiant istorinių ir architektūrinių paminklų vertės. Jis ne visada buvo inspiruotas iš Maskvos - tai išryškėjo Vilniuje ir Kaune, kur lemiamą žodį tardavo ne partokratai, o technokratai, kuriems rūpėjo galima praktinė nauda.
Vilniuje siekta buvusį Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospektą sujungti su Antakalnio gatve, nugriaunant dalį senamiesčio, o per senąsias Rasų kapines nutiesti plačiajuostę magistralę. Siekta griauti ir kitus istorinę vertę turinčius pastatus, jų vietoje statant modernius naujus pastatus, senamiesčio centre vietoj senų pastatų įrengti automobiliams garažus. Tada valdžios veiksmai susilaukė negirdėto Lietuvos žmonių pasipiktinimo. Kultūros objektų gynybai kūrėsi valdžios nekontroliuojami klubai, susiformavo paminklosaugos judėjimas. Tada susirūpinta ne tiek paveldo išsaugojimu, kiek sunaikintų objektų atkūrimu", - prisiminė B. Genzelis.
Jo nuomone, atrodytų, dabar kultūros paveldą reglamentuojančių įstatymų bazė sutvarkyta, bet, pasirodo, to per maža - daugelis problemų iki šiol nesureguliuota poįstatyminiais aktais. „Mes žinome, kad kuriant įstatymus atsiranda tam tikrų spragų, ne viskas numatyta. Jei kalbame apie įstatymų keitimą ir tikslinimą, dabar nesiūlyčiau paveldosaugos institucijoms skubinti dabartinio Seimo imtis kokių nors įstatymų pakeitimų iš esmės, nes kultūros objektai gali atsidurti tam tikrose rankose", - užsiminė B. Genzelis Nacionaliniame muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje „Kultūros paveldo apsauga Lietuvos Respublikoje (1990- 2010): pasiekimai, praradimai, perspektyvos".
Filosofą itin stebina, kad ir dabar veikia ta pati nuostata, kaip ir sovietinės aneksijos metais. „Tik tuomet buvo raginama apsivalyti nuo „buržuazinių" paminklų, dabar vėl kai kuriose galvose ateina mintys - apsivalykim nuo visko, tartum išbraukim 50-metį, kurio lyg ir nebuvo. Kažkas nori būti originalus, pasirodyti superpatriotas, o istorija yra istorija - ji negali būti trinama ar pagražinama, iš jos turi būti mokomasi, o tokie paminklai, kaip Žaliojo tilto skulptūros, turi priminti ir juodąsias istorijos puses", - įsitikinęs B. Genzelis.
