Pirmiausia įsivaizduokime situaciją prieš kokius penkiasdešimt metų. Mobilieji telefonai, internetas, visas verslas internete, skaitmeniniai fotoaparatai, kameros, LCD televizoriai ir daugelis kitų dabar plačiai naudojamų dalykų galėjo būti tik kažkieno galvoje, o gal net ir ten tuo laiku nebuvo.
Visi šie atradimai atsirado dėl vienos paprastos priežasties – kažkas nepatikėjo, kad tai neįmanoma. Jei kalbėsime apie tai, ar savo idėjomis tvirtai tiki ir jų siekia tik lyderiai, norėčiau atsakyti tiesiog sukeisdamas žodžius vietomis: lyderiais tampa tie, kurie tvirtai tiki savo idėjomis ir atkakliai jų siekia. Vienas iš pavyzdžių – Richard'as Branson'as – nepakartojamas verslumo ir lyderystės pavyzdys. Daugybę kartų jis turėjo patikėti savimi, savo idėjomis ir atsispirti aplinkos poveikiui, kol sukūrė tokią verslo imperiją. Arba Motina Teresė, Mahatma Gandis, Nelsonas Mandela, Jack Welsh ir kiti pasaulio lyderiai. Jais pasitikėjo ir sekė daugybė žmonių. Tačiau, kad jais patikėtų kiti, pirmiausia jie patys visa širdimi turėjo tikėti savimi ir tuo, ką daro. Iš kitos pusės optimistai ir pesimistai skiriasi vienu pagrindiniu dalyku – optimistai tiki gera pabaiga, pesimistai netiki gera pabaiga. Tačiau ar imsitės veiklos, jei netikėsite, kad Jums gali pavykti? Tikriausiai ne. Taigi jei kalbėsime apie tikėjimą ir lyderystę – tai neatsiejami dalykai. Tikriausiai dar nė vienas netapo tikru lyderiu netikėdamas tuo, ką daro.
Ar visos idėjos vertos įgyvendinimo? Ir taip, ir ne. Jei žiūrėsime objektyviai, NE, kadangi tikrai ne visos idėjos pateisina lūkesčius ir tikrai ne visos idėjos atneša tiek naudos, kiek tikėtasi. Iš kitos pusės – TAIP, kadangi kol nesiimsime idėjos įgyvendinimo, tol nesužinosime, ar ji verta dėmesio, ar ne. Vienintelis dalykas, pagal kurį galime įvertinti idėją – tai praeities tendencijos. Tačiau dažnai nutinka taip, kad daugiausiai pasiekia tie, kurie apie ateitį nesprendžia pagal praeitį.
Neseniai skaičiau straipsnį apie vaikinuką, kuris per keletą mėnesių uždirbo daugiau nei milijoną dolerių pardavinėdamas vaizdo taškus savo interneto svetainėje – vienas taškas už vieną dolerį. Mažiausias plotas, kurį buvo galima įsigyti, šimtas taškų (10×10 taškų plotelis). Jei jis būtų apklausęs įmones, kurios iš jų pirktų reklamą tokioje svetainėje, vargu ar prognozės būtų buvusios optimistinės. Tačiau milijonas vaizdo taškų buvo išpirkti per keletą mėnesių, paskutiniai plotai parduoti aukcione. Vaikinukas tapo milijonieriumi vien dėl to, kad įgyvendino idėją, kuri į jo galvą atkeliavo netikėtai. Žmonių veiksmai dažnai būna nenuspėjami kai kalbame apie naujoves. Todėl kiekvieną idėją verta įgyvendinti jau vien dėl to, kad įsitikintume, verta ji dėmesio, ar ne.
Be abejo, galima sakyti, kad idėjoms įgyvendinti reikia laiko, energijos, pinigų ir kitų išteklių. Ir tai bus visiška tiesa. Tačiau tai yra ta kaina, kurią reikia mokėti už įdomesnį ir laimingesnį gyvenimą, kuriame daugiau iššūkių, daugiau pergalių, daugiau nesėkmių. Šioje srityje kiekvienas yra laisvas pasirinkti, kuo tikėti, ką veikti, ką dirbti. Teodoras Ruzveltas yra pasakęs: „Daug smagiau ryžtis dideliems darbams, švęsti dideles pergales, net jei tame galima patirti nesėkmių, nei rikiuotis į pilką gretą su pilkais žmogeliais, kurie nepatiria nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto, nes gyvena pilkojoje zonoje, kurioje nėra nei pergalių nei pralaimėjimo.“
„Jei gimė idėja – paleisk ją gyventi.“ Visiškai pritariu šiai minčiai. Be to, per kažkurią televiziją girdėjau kalbant vieną Lietuvos profesorių: „Sveiko žmogaus smegenys negali sugalvoti to, ko nebūtų galima įgyvendinti.“ Bet kai girdžiu žmones su įvairiomis verslo idėjomis, dažniausias minties tęsinys būna šimtas ir vienas pasiteisinimas, kodėl tai negali būti įgyvendinta, arba kodėl įgyvendinimo pradžią reikėtų nukelti dar vėlesniam laikui. Tai natūralu, žmogus priešinasi pokyčiams, nežinomybei, galų gale klaidoms. Mes puikiai žinome, kad suklysti yra blogai, pirmiausia reikia devynis kartus pamatuoti, o tik tada atkirpti. Tačiau įsivaizduokite žmogų, nusprendusį išmokti vairuoti. Ar pirmą kartą sėdęs prie vairo jis pasirodys geriau, jei prieš tai perskaitys dešimt knygų apie vairavimą? Vargu. Ar perskaitę, kaip reikia valdyti balsą, pradėsite dainuoti geriau? Kažin. Tik praktika tikrai suformuoja norimus įgūdžius, tik kai idėja įgyvendinta, galima pasakyti, ar ji vykusi, ar ne. Kitas kelias – kreiptis į ekstrasensą, galbūt jis galėtų padėti, tačiau aš pirmenybę teikčiau pirmajam variantui. Yra keletas priežasčių, kodėl žmonės atsisako idėjų įgyvendinimo.
Pirmoji – žmonės koncentruojasi į neigiamus dalykus. Nuolat galvoja apie problemas, o ne apie galimybes. Galvoje sukasi mintys, kas bus, kai kažkas nepavyks, kas gali nutikti blogo, ir kodėl išvis neverta ko nors imtis.
Tokį mąstymą galima pilnai suprasti. Ajovos universitete atlikti tyrimai atskleidė, jog dvejų metų vaikai per dieną vidutiniškai susiduria su 432 neigiamomis nuostatomis ir tik su 32 teigiamomis nuostatomis.
1. „Negalima, neverk, nedaryk to, nedaryk ano, nesiožiuok, nelįsk, nesikišk...“ – štai, ką dažniausiai girdi auklėjami vaikai.
Tai arti 160000 neigiamų nuostatų per metus. Taip išmokstame neišsiskirti iš minios, išsiugdome baimę suklysti. Tačiau juk klaidos – tai greičiausias ir patikimiausias būdas mokytis. Jos kainuoja, bet labai dažnai tą kainą sumokėti verta.
Antroji priežastis – mes labai lengvai sugebame idėjas padaryti „neįmanomas“ arba tokias, kurių įgyvendinti tiesiog „neapsimoka“. Juk neįmanomais dalykais dažniausiai laikome tokius, kurių dar niekas nėra įgyvendinęs. Čia vėl galima grįžti prie optimizmo ir pesimizmo. Štai trumpas pavyzdys.
Dvi kompanijos – avalynės gamintojos – siekdamos praplėsti rinką, išsiuntė savo žvalgus į Afriką. Šie ten praleido po porą savaičių ir grįžę raportuoja vadovybei. Pirmasis pareiškia, kad jokių šansų rinką praplėsti į Afriką, kadangi ten niekas nenešioja batų. Kitaip tariant, neverta gaišti laiko.
Antrasis grįžta su visiškai priešinga nuomone ir naujienomis. Jis atsiskaitydamas vadovybei su pasididžiavimu pareiškia, kad plėstis reikia būtent į Afriką, kadangi ten, kur jis apsilnkė, žmonės dar vis be batų. Situacija visiškai ta pati, o vertinimas visiškai priešingas. Ir praktiškai kiekvienoje situacijoje galime įžvelgti arba problemą, arba galimybę.
Kita priežastis – mes dažnai apie savąsias idėjas pamirštame, net nespėję imtis kokių nors konkrečių veiksmų, arba nuolat atidėliojame jų įgyvendinimą. Atrodo šiandien yra kur kas svarbesnių dalykų, o sugalvotą idėją pradėsiu įgyvendinti, kai turėsiu daugiau laisvo laiko.
Tačiau tiesa tokia, kad laisvo laiko niekada nelieka. Jei paimsite storą 500 puslapių knygą ir skaitysite po puslapį per dieną, per daugiau nei pusantrų metų galite tikėtis ją perskaityti, jei skaitysite po 10 puslapių per dieną, ją perskaitysite per nepilnus du mėnesius.
Tačiau jei vis atidėliosite, didėja rizika, kad išvis knygos nepaimsite į rankas, o jei ir paimsite, informacija joje gali būti pasenusi. Aš asmeniškai esu patyręs, kiek gali kainuoti atidėliojimas. Kažkada patikėjau, kad mano idėjos tikriausiai nevertos įgyvendinimo, galbūt tikrai „neapsimoka“.
Tačiau šiandien praktiškai visas jas matau įgyvendintas ir keletas iš jų funkcionuoja labai sėkmingai. Dabar vien Lietuvoje virš trijų su puse milijono žmonių, jau nekalbant apie pasaulį. Kaip manote, ar šiuo metu Jūs vienintelis turite tokią idėją? Kol Jūs galvojate, kažkas galbūt jau ėmėsi jos įgyvendinimo.
Taigi jei norite, kad idėja išvystų dienos šviesą, privalote imtis veiksmų nedelsdami. Kadangi jei ne Jūs, tai kažkas kitas tą idėją įgyvendins. Dažnai žmonės sako: „Aš neturiu idėjų, mano idėjos niekam tikusios, man nieko nepavyksta sugalvoti...“
Tačiau jei įsigilingumėte į savo mintis, kasdien rastumėte bent po 5 įgyvendinimo vertas idėjas. Tačiau mes sugebame labai profesionaliai jas išstumti iš galvos, kad net nepastebime tokių idėjų turėję.
Dabar įsivaizduokime pasaulį po penkiasdešimties metų. Pasaulis bus toks, kokį sukurs tie, kurie nepatikėjo, jog jų idėjos neįgyvendinamos, kurie žingsnelis po žingsnelio ėjo savo svajonių įgyvendinimo link. Kurie turėjo drąsos, ryžto ir atkaklumo.
Tomas Jocius
