Kaip priėmėte sprendimą pakeisti tikėjimą? Kaip jis formavo gyvenimą per pastaruosius 7 metus, kiek esate musulmonas?
Na, iš tikrųjų viskas įvyko Anglijoje. Ten išvažiavęs aš patekau į musulmonų rajoną. Aš iki tol nebuvau niekada matęs musulmonų. Bet stebint tuos musulmonus, mano kaimynus, aplink, aš pastebėjau, kad nors šeimos didelės, buvo ir 6 vaikai šeimoje, yra pagarba ir jokių balso pakėlimų.
Aš stovėjau sustingęs tai matydamas, galvojau, kodėl mes dviese su broliu negalėjom turėti bent kažkiek panašumų, su visa šeima neturėjom tokių fainų ir harmoningų santykių. O čia 6 vaikai šeimoje ir jokių problemų nesimato, tai ta šeima kažką man širdy atidarė. Supratau, kad norėčiau siekti tokio šeimos modelio.
Vis dėlto neturėjau tokio mokytojo, kuris man pasakotų apie islamą, aš turėjau pats jį susirasti. Mano patirtis tuo ir stebuklingai, aš atėjau į šitą religiją ir pats turėjau susigaudyti ir, galų gale, dabar jaučiuosi, kad tai yra kelias į geresnį gyvenimą. Aš dirbu su savo siela, su savo širdim ir tai yra kaip naujas atgimimas.
Ar pavyko tą šeimos modelį, kurį idealizuojate, sukurti savo šeimoje?
Taip, plius minus, bet visą laiką yra kur tobulėti. Mes su žmona turime 2 vaikus, tai stengiamės būti, kiek galima, geresni savo vaikams, kiek galima, sukurti harmoningus ir artimus santykius su vaikais. Tikrai yra daug pliusų, jau kas nutiko, bet visą laiką tobulėjame.
O kaipgi šeima sureagavo, kai staiga nusprendėte pareiti nuo krikščionybės iki islamo?
Mano šeima į mane labai keistai žiūrėjo pradžioje. Jiems buvo keista, kaip aš galiu buvęs krikščionis tapti musulmonu, buvo didelis šokas. Bet vėliau pamatė, kad aš nesu kažkoks pasikeitęs ar keistas, aš esu tas pats jų šeimos narys, sūnus, vaikas. Dabar jau priprato ir priima mane tokį, koks esu, ir iš tikrųjų labai geri mūsų santykiai dabar.
Anksčiau žmonės į kitatikius reaguodavo gana aštriai, būdavo patyčių ir smurto apraiškų. Jūs pats daug laiko praleidote užsienyje, ar grįžus susilaukėte kokių nors reakcijų iš aplinkinių?
Tikrai žmonių požiūris laikui bėgant tikriausiai keičiasi. Kai paskutinį kartą grįžau į Lietuvą, aš jau buvau drąsus, tai apsirengiau musulmoniškus drabužius.
Su manim kaip tik labai maloniai elgėsi aplinkiniai, ypač moterys. Buvau „Lidl‘e“ ir „Rimi“, tai labai gražiai su manimi bendravo moterys, kasininkės. Reakcijos į mano drabužius man kaip tik labai gerą įspūdį paliko.
Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius: sunkiausia – iš užsienio atvykusiems musulmonams
Aleksandras Beganskas teigia, kad Lietuvoje daugiau nusiteikusių prieš imigrantus musulmonus. Islamofobijos apraiškų buvo ir anksčiau, tačiau šiomis dienomis, jo manymu, ją bandoma pridengti.
„Kiek aš gyvenu Lietuvoj, tiek ta pati situacija musulmonams. Bet anksčiau tai buvo ne tokiu mastu, o dabar savo islamofobiją visi bando pridengti „Hamas‘u“ arba terorizmu", – tvirtino jis.
Pasak jo, statistika rodo, kad daugiau nusikaltimų daro ne imigrantai.
„Aišku, būna tokių, kurie nusikalsta, deja, bet čia pasitaiko visur. Lietuviai irgi kai kurie garbingai atstovauja savo šalį, o kai kurie nelabai", – svarstė pašnekovas.
