Sporto trenerę, sveikos mitybos specialistę ir motyvatorę „Facebook“ tinkle seka daugiau nei 25 tūkst. internautų. „Instagram“ jos gerbėjų skaičius dar įspūdingesnis – 47 tūkst. Kokia jos paslaptis?
Inga visada spinduliuoja teigiama energija, viešai dalijasi pergalėmis ir nesėkmėmis, domisi ne tik sporto pasauliu – studijuoja ir yra drabužių ženklo „Inzo Clothes“ įkūrėja.
Vakar socialinėje erdvėje Inga prabilo aktualia tema – įtemptą pasiruošimą varžyboms ir sunkų periodą po jų. Sveiko gyvenimo būdo propaguotoja, naudodamasi kitos sportininkės požiūriu, atskleidė savo patirtį – pasidalino savo kūno pokyčių nuotrauka ir įkvepiančiu įrašu.
I. Žuolytės įrašas:
Šiandien „Instagram“ radau labai taiklų vienos sportininkės požiūrį ir pasisakymą apie šį sportą, atitinkantį mano mąstymą šiuo metu.
Savais žodžiais, bet jos mintimis pasinaudojau ir aš. Mano fizinė „forma“ varžybų metu ir tiesiog tokia, kokia esu dabar. Nuotrauka kairėje ir pasiruošimo varžyboms metas:
• Sunkios treniruotės;
• Alinanti dieta;
• Jokio socialinio gyvenimo;
• Pakrikę nervai;
• Blogas miegas;
• Nuolatos bloga nuotaika;
• Vienintelė vertybė – tobulas kūnas;
• Jokio balanso gyvenime, šeimoje, santykiuose, darbe, moksluose;
• Jokio džiaugsmo ir energijos;
• Savęs išaukštinimas ir manymas, kad esi geresnė ir gražesnė nei kiti, vien dėl to, kad esi fiziškai patrauklesnė, „ryškesnė“.
Povaržybinis periodas būna dar sunkesnis nei priešvaržybinis. Ne fiziškai, bet emociškai. Pradžioje –nenormalus „apsiryjimas“, po kurio seka stresas, depresija, nes net nustojus „ėsti“ tu negali sukontroliuoti tau natūraliai sugrįžtančių kilogramų. Skaičiuoju kąsnius, kalorijas, o svoris vis tiek nenumaldomai auga. Bijau maisto, bijau priaugti svorio, netgi bijau žmonių žvilgsnių, nes pirma mintis, kurią pagalvoju jiems žiūrint į mane, jog jie mano: „O, Dieve, ta Žuolytė ir vėl priaugo svorio“. Taip ir būna. Nes ypač internete prasideda žiaurus mano išvaizdos per varžybas ir po jų palyginimas, kuris varo į visišką neviltį ir nemeilę sau... Jaučiuosi negraži ir nepatraukli bet kurioje aprangoje, bet kurioje pozoje ir apskritai, gėdijuosi savęs ir savo kūno.
Šiuo metu nusprendžiau nebedalyvauti varžybose. Nežinau kiek ilgam, bet kol kas tam reikalo tikrai nematau. Man tai nėra sveika nei fiziškai, nei emociškai. Pasirinkau gyventi sveiką ir kur kas daugiau džiaugsmo teikiantį gyvenimo būdą. Šiuo metu esu laiminga. Labai. Ir nenoriu nieko keisti. Tačiau varžybinis periodas mane išmokė daugelio dalykų ir padėjo atsirinkti tikrąsias vertybes, kas prisidėjo prie to, koks žmogus esu šiandien.
Nuotrauka dešinėje ir mano išmoktos pamokos:
• Būvimas „ryškia“ nereiškia būti „laiminga“.
• Būvimas „ryškia“ nereiškia, kad esi geresnė už kitus.
• Tai, kad nusprendžiau nebedalyvauti varžybose nereiškia, kad esu nevykėlė, kuriai trūksta valios. Tai tiesiog reiškia, kad toks gyvenimo būdas nebe man.
• Vieną sezoną – tu čempionas, nugalėtojas, kitą sezoną – jau visi pamiršta kelintas tu ten buvai.
• Varžyti save norint suvalgyti kažko skanaus, o tai padarius save graužti ir stresuoti – nėra sveika.
• Nesmerkiu žmonių, kurie tebesiruošia varžyboms. Tai yra kiekvieno mūsų pasirinkimas. Jei tai darydami jie yra laimingi – aš palaikau.
• Žmones reikia mylėti ir vertinti už tai, kokie jie yra, o ne dėl to, kaip jie atrodo.
• Pasiruošimas varžyboms ne tik, kad neprisideda prie ilgalaikių fizinių pasiekimų, bet dietomis dar labiau sugadina medžiagų apykaitą, todėl po tokių eksperimentų, sezonui pasibaigus, kūnas yra linkęs tik dar labiau viską kaupti negu buvo iki tol.
• Jei nemyli savęs tokios, kokia esi – pasiruošimas varžyboms problemos neišspręs ir nesuteiks ilgalaikio rezultato, kuris leis savimi pasitikėti visą gyvenimą.
• Viską gyvenime turi daryti dėl savęs, o ne siekti to, ko iš tavęs tikisi kiti, nes netgi pasiekti nuopelnai nepadarys tavęs laimingo.
• Kuomet ruošdavausi varžyboms ir pastoviai būdavau „surūgusi“, mano Adomas man nuolat kartodavo: „Inga, tu geriau būk apvalesnė, bet bent su šypsena veide, o aš tave nors ir storą mylėsiu“. Dabar jau supratau, kas buvo, yra ir turi būti tikrosios vertybės...
Niekada nesakau niekada. Nesakau ir dabar. Tačiau varžybos – ne, bet jau kol kas...
