„Kalbu kaip kandidatė, Vyriausybės programos nesame susiformavę ir tikrai jos nepristatinėju, bet, mano supratimu, pirmas dalykas yra vis dėlto, kalbame apie pridėtinę vertę žemės ūkio ir maisto sektoriuje ir žuvininkystėje. Tas jau pastebėta net tik mūsų, bet pastebi ir Europos Komisijos ataskaitos, kad nežiūrint, jog milijardinės paramos ateina, proveržio šitoje srityje nėra“, – žurnalistams antradienį sakė D. Miniataitė.
Jos teigimu, pridėtinė vertė sektoriuje turi atsirasti naudojant inovatyvias technologijas, aukštesnės vertės produktų kūrimo grandines.
„Čia tikriausiai reikia irgi paminėti transformaciją iš tradicinės ekonomikos, pagrįstos iškastiniais ištekliais, į bioekonomiką – jos pagrindiniai akcentai yra dedami biomasei (...) Ir dar vienas iššūkis, jeigu pažiūrėsime į (...) moderniausias šalis, tai šiandien pirmieji prioritetai yra žiediškumui, taigi, mūsų linijines technologijas teks per tą dešimtmetį reorganizuoti į žiedines. Tai irgi, matyt, papildomi iššūkiai“, – sakė ji.
Pasak pretendentės į ministrus, didelį dėmesį teks skirti ir 2021-2027 metų Europos Sąjungos (ES) finansinei perspektyvai.
„Dabar taip, kaip išsidėliosime strategiškai paramos dalykus ir pagrindinius programinius dokumentus, gyvensime ateinanti dešimtmetį. Tai yra labai svarbu – patiems susitelkti, būtinai rasti dialogą su socialiniais partneriais“, – sakė D. Miniataitė.
Jos nuomone, vertėtų stengtis suaktyvinti vidutinių ūkių dalį, kad „jie taptų prekiniais, komerciniais ūkiais, ir būtų daugiau ekonomiškai stabili“.
„Jeigu žiūrėsime tradicinį ūkį, tai čia ir ministras A. Palionis apie tai kalbėdavo, kažkur tarp 50-100 hektarų, tai tas marginalus ūkis, kuris dar nėra stabilus ūkis, kad jau gali būti ramus dėl savo ekonominių pajėgumų“, – kalbėjo ji.
D. Miniataitė sakė, jog reikia taisyti situaciją ir su vadinamaisiais deklaratyviais arba „sofos“ ūkininkais.
„Sofos“ ūkininkai, jeigu tai yra žemės ūkio paskirties žemė ir vieną kartą nušienaujama, tai mūsų vienas iš pagrindinių resursų neišnaudojamas, – neturime kažkokių iškasenų, kalnų aukso ar panašiai. Tai šitoje vietoje taip, turėtume efektyviau naudoti žemę kaip vieną iš gamybos priemonių“, – kabėjo pretendentė į ministrus.
Pasiūlymas tapti ministre buvo netikėtas
D. Miniataitė teigė nesitikėjusi pasiūlymo tapti ministre ir rimtai įvertinusi siūlymą.
„Net negalvojau, net nesapnavau. (...) Galvojau, žinoma, galvojau (apie siūlymą – BNS), bet įvertinau kai kuriuos momentus ir manau, kad apsisprendžiau kandidatuoti. Įvertinau tai, ką galėsiu padaryti, kokius turiu gebėjimus, patirtį, žinias, informaciją, žinojimą apie sektorių, apie visą sistemą“, – žurnalistams kalbėjo D. Miniataitė.
„Turiu panašių patirčių dirbant panašų darbą, kadangi buvau viceministrė ir dalyvavau derybų procese dėl narystės Europos Sąjungoje“, – sakė ji.
Ji nurodė esanti centro dešiniosios pakraipos pažiūrų, tačiau tikino jų neakcentuojanti.
„Galbūt, sakyčiau, centro dešiniosios. Ta prasme, manau, kad normalios tos pažiūros, čia nieko bendro neturi (...) Manau, kad aš daugiau dabar fokusuojuosi į darbus, tikrai didelis paketas darbų laukia. Tai šiuo atveju pažiūros galbūt nėra taip ir svarbu“, – sako D. Miniataitė.
Pretendentė į ministro pareigas teigė, kad su visais ministrais rasdavo kalbą, nepriklausė jokiai politinei partijai ir kol kas neplanuoja stoti.
D. Miniataitės kandidatūra buvo pateikta paskutinė iš viso naujo formuojamo ministrų kabineto. Premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad D. Miniataitė gerai žino ministerijos darbą, iššūkius, labai svarbią klimato kaitos temą, „nes mes turime rasti protingų sprendimų, kaip nesunaikinti prekinio žemės ūkio ir atliepti klimato kaitos ir žaliosios ekonomikos tikslus“.
59-erių D. Miniataitė ministerijos kanclere dirbo nuo 2009 metų, pernai ji savo noru atsistatydino ir tapo ministerijos vyriausiąja patarėja.
Nuo 2004-ųjų ji dirbo ministerijos sekretore, 2001-2004 metais buvo žemės ūkio viceministrė, o 1998-2001 metais – Žemės ir maisto ūkio integracijos į Europos Sąjungą departamento vadovė.
