Pasienio pareigūnams duoti kyšį – natūraliai susiformavęs paprotys, teigia į NVS šalis septintus metus važinėjantis panevėžietis.
Baiminasi D. Budrevičienės likimo
„Didesnio „bardako“ nei Medininkuose nemačiau nė viename pasienio kontrolės poste“, – „Sekundei“ teigė septintus metus į NVS šalis važinėjantis panevėžietis.
Anot jo, pasienio pareigūnams duoti kyšį – natūraliai susiformavęs paprotys. Ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas savo darbo subtilybes sutiko papasakoti su viena sąlyga – kad nebus minima nei jo pavardė, nei įmonė.
„Bijau, kad man atvirumas gali baigtis kaip prieš V.Uspaskichą stojusiai D.Budrevičienei. Negi muitinės viršininkas nežinojo, kad jo pavaldiniai kyšius ima? Kad tą suprastum, nereikia aukštųjų mokslų baigti. Ar reikėjo pareigūnams 20 metų nepriklausomoje Lietuvoje dirbti, kad kyšininkus sulaikytų?“ – stebisi Jonas.
Kyšiai pasienyje – tradicija
Medininkai – lyg keiksmažodis į Baltarusiją, Rusiją važinėjantiems vairuotojams. Jonas svarsto, kad sulaikius 29-is šiame pasienio kontrolės poste dirbusius muitininkus, įtariamus piktnaudžiavimu tarnyba ir kyšininkavimu, pasipelnyti iš vairuotojų bijos ir pasieniečiai.
„Kad galėtum važiuoti pro postą, pirmiausia reikia įveikti pasieniečius. Kai eilė kilometrinė, visada atsiranda gudresnių vairuotojų. Užsikabina oranžinį ADR ženklą, atseit, veža pavojingą, greitai gendantį krovinį, ir varo pro visus laukiančiuosius. Pasieniečiams duoda 20 litų ir toks „šaldytuvas“, vežantis vinis, pramauna. Toliau – muitinė. Kad ten nesikabinėtų, dar prideda. Jiems duoda daugiau nei pasieniečiams. Todėl taip ir atsitinka, kad kartais parą eilėje prastovi, o pirmyn nė per žingsnį“, – pasakojo Jonas.
Vyras neslepia ir pats davęs kyšį. Tiesa, tvirtina, kad per visą tolimųjų reisų vairuotojo darbo stažą Lietuvos pareigūnus Medininkuose papirkinėjęs tik porą kartų.
„Kartą buvau išprievartautas kyšiui. Iš Lietuvos į Baltarusiją vežiau buitinę techniką. Muitininkas akivaizdžiai pradėjo kabinėtis – tai to reikia, tai dar ano. Daviau „stavkę“ – 20 litų ir nuvažiavau. Kitą kartą jau nebeprašomas daviau, bet pamačiau, kad muitininkas nustebo. Matot, ir tarp jų visokių pasitaiko. Paskui daugiau ir nebeduodu“, – kalbėjo Jonas.
Vairuotojas įtaria, kad Lietuvos pareigūnų aukso gysla galėjo būti ne vairą sukiojantys tautiečiai, o vairuotojai iš Baltarusijos, Rusijos, ypač – įvažiuojantieji į Lietuvą.
Sąžiningiausi Baltarusijoje
Jono nuomone, „furistams“ duoti kyšį taip pat elementaru, kaip suvalgyti sumuštinį. Ne iš vieno vairuotojo yra girdėjęs, kad vežimo įmonės jiems kompensuoja „juodąsias“ išlaidas.
„Man bendrovė irgi duoda „juodų“ pinigų muitininkams sumokėti. Paprastai juos išleidžiu Rusijos pareigūnams. Jiems duoti kyšį – įprasta. Nepaėmė tik kartą. Su kolega, kad greičiau sutvarkytume reikalus, ties Rusijos ir Suomijos siena rusų pareigūnei į dokumentus įdėjome po 50 rublių, tai ji supykusi pareikalavo susirinkti. Labai nustebę čiupome pinigus“, – prisiminė vairuotojas.
Anot jo, nuolatinės problemos su Rusijos pareigūnais – viena iš priežasčių, kodėl vairuotojų ieškančios vežimo įmonės kaip privalumą nurodo nevykdančios reisų į šią šalį.
Nepaperkamumu Joną žavi Baltarusijos muitininkai. Jis juokauja, kad geležinis Aleksandro Lukašenkos kumštis kyšiams neatsigniaužia.
„Jei Baltarusijos muitininkui kyšį paduočiau, galiu antrankių sulaukti“, – nerizikuoja panevėžietis.
Iki tualeto dešimt kilometrų
Jonas į Medininkus užsuka retai. Vairuotojas verčiau renkasi maršrutą per Latviją.
„Iš Baltarusijos grįždavau per Adutiškį, kol jis veikė. Kai uždarė – per Lavoriškes. Dabar Baltarusijos sieną kertu Latvijoje netoli Braslavo. Įmonės nurodo vairuotojams, per kokius punktus važiuoti. Daugelis renkasi latvius, kad tik išvengtų Medininkų“, – vardijo tolimųjų reisų vairuotojas.
Aplink Medininkų pasienio punktą vairuotojai verčiami eilėje stovėti gyvuliškomis sąlygomis. Nėra parduotuvių, tik viena kavinė, nėra galimybės nusiprausti po dušu.
„Paskutinį kartą važiavau šį rudenį. Dar tada 10-ies kilometrų atstumu, kur dabar stovi eilėje įstrigusios „furos“, tebuvo vienas biotualetas. Logiška, kad į tualetą tiek niekas neina – priglaudžia motina gamta. Pakelės šiukšlinos, nes nėra net šiukšlinių. Gerai, kad sniegas tas „grožybes“ paslėpė“, – sako Jonas.
Priversti klastoti
Ką tik iš Rusijos sugrįžęs vairuotojas skaičiuoja namuose nebuvęs lygiai mėnesį. Į kitą reisą paprastai traukia po dviejų ar trijų dienų, tik šį kartą dėl artimo žmogaus ligos namuose užtruks kiek ilgiau.
Už tokį darbą Jono atlyginimas į rankas siekia 3500 Lt. Anot jo, geriau uždirbantys tolimųjų reisų vairuotojai „aria“ dar daugiau už jį.
„Visų įmonių įkainiai panašūs, bet matau skelbimų, kad tolimųjų reisų vairuotojams siūloma 5000 Lt. Manau, už tiek reikia varyti darant pažeidimus – nežiūrėti, ką rodo tachografas“, – mano Jonas.
Vairavimo ir poilsio režimo apskaitą fiksuojančių prietaisų rodmenis klastoti, anot pašnekovo, tenka ir dėl nesąmoningos tvarkos pasienio kontrolės postuose. Jis neabejoja, kad ne vienas Medininkuose įstrigęs kolega priverstas prikišti nagus prie tachografų.
„Po devynių valandų važiavimo privalu ilsėtis. Kol vilkikas stumdosi eilėje, tachografas fiksuoja, kad dirbama, o pasienio kontrolės poste – šast ir parodo, kad laikas poilsiui. Situacija kuriozinė – negi terminale stovėsi 11 valandų. Belieka klastoti“, – pasakojo Jonas. Anot jo, naujuose vilkikuose tachografo rodmenis suklastoti sunkiai būtų įmanoma, todėl vairuotojai ir kratosi sėstis prie tokių vairo.
„Mūsų įmonėje gal dešimt naujų vilkikų stovi. Visi į juos kreivai žiūrime, nė vienas nenorime“, – pripažįsta Jonas.
Į biudžetinę negrįžtų
Tris vaikus auginantis panevėžietis svarsto į tolimuosius reisus važinėti, kol atžalos baigs mokslus. Tik vyriausia dukra jau gyvena savarankiškai. Vidurinė studijuoja kolegijoje, jauniausias sūnus dar moksleivis.
Jonui tik 51-eri, tačiau vyras pripažįsta jau turintis rimtų sveikatos problemų. Dėl nuolatinio vairavimo naktimis pablogėjo regėjimas ir be akinių nebeišsiverčia, dėl padidėjusio kraujospūdžio gydytojas paskyrė nuolatos gerti vaistus.
Gyvenimas ant ratų, kai vilkiko kabina atstoja ir jaukų namų miegamąjį, ir kvepiančią virtuvę, alina sveikatą, o šeimą apkabinti gali vos keletą dienų per mėnesį, Jonui vis tiek yra geriau nei lenkti nugarą Lietuvoje už varganą atlyginimą.
„Kai dešimt metų dirbau biudžetinėje įstaigoje, vertėmės taip sunkiai, kad prakeikiau turbūt visus premjerus, merus ir ministrus. Po tiek metų vargo susitaikėm, kad geriau jau gyventi kaip dabar nei vėl skursti“, – pripažįsta vairuotojas
Para – 700 litų
Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos „Linava“ atstovo spaudai Gyčio Vincevičiaus teigimu, vakar Medininkuose kirsti Lietuvos sieną su Baltarusija laukė kone 1000 vilkikų.
Pasak G.Vincevičiaus, iš Lietuvos pusės kamštis didėja – apie 10 kilometrų eilėje išvažiuoti į Baltarusiją laukė 400 vilkikų, įvažiuoti į Lietuvą – 500 sunkiasvorių mašinų vilkstinė. Anot jo, įvažiuoti į Lietuvą tenka laukti dvi paras.
„Linavos“ atstovas mano, jog tokios eilės Medininkuose išsilaikys ir sausį.
G.Vincevičiaus teigimu, vienos dienos prastova vežėjui gali kainuoti 700 litų. Kas savaitę eilėse prasistumdžius po dvi paras, per mėnesį vežėjas praranda iki vienos savaitės darbo.
„Prastovos smarkiai mažina vežėjų konkurencingumą“, – teigia G.Vincevičius.
Vairuotojams – kariški išbandymai
Medininkuose susidariusių rekordinių eilių „Linavos“ atstovas nesieja su kone trečdalio šio kontrolės posto pareigūnų sulaikymu. Anot G.Vincevičiaus, eilės pasienyje nusidriekia kiekvienais metais prieš didžiąsias šventes.
„Kartojasi praėjusių metų scenarijus. Muitinė daro viską, kad darbas vyktų kiek įmanoma sparčiau, bet suveikė butelio kaklelio principas – kai didelis srautas vilkikų, reikėtų atidaryti papildomus kontrolės postus. Tam nereikėtų metų, užtektų ir mėnesio. Kontrolės punktų direkcija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba turėtų tą suderinti“, – mano vežėjų atstovas.
Anot jo, „Linava“ jau prieš keletą metų įspėjo, kad vilkikų srautai augs ir reikalinga įdiegti Europoje ir net Rytuose veikiančią elektroninę eilių sistemą, kai vairuotojui iš anksto žinomas laikas, kada važiuos per sieną. Pasak G.Vincevičiaus, eilėje Medininkuose įstrigusiųjų gyvenimo sąlygos – apgailėtinos ir netgi laviruojančios ties humanitarinės pagalbos riba.
„Stumdymasis pakelėse tolimųjų reisų vairuotojų darbą paverčia nepatraukliu. Be to, vairuotojai – ne skautai ir ne kariai, kad nuolat kęstų išbandymus šalčiu ir vandens trūkumu“, – „Sekundei“ teigė vežėjus vienijančios asociacijos atstovas.
