Pirmoji išvyka iš Lietuvos Kęstutį Macaitį nuvedė į Ispaniją. Daug raseiniškių jau buvo į tą šalį išvykusių, tad vaikinas manė, kad važiuoja saviškių pramintais takais. Juo labiau kad šiek tiek pažinojo ir Burbulu pravardžiuojamą vaikiną, organizuojantį darbo keliones. Už nuvežimą ir darbo suradimą Burbulas imdavo po 1 500 litų. Bedarbių šeimai tokie pinigai buvo siaubingai dideli, bet nutarė skolintis, manė, užsidirbs ir grąžins. Burbulas žadėjo atvažiavusius lietuvaičius pasitikti ir palydėti iki darbovietės, šalia vagonėliuose jie turėjo gyventi.
Vogtų apelsinų skonis
Į atsitiktinio vežėjo autobusiuką įsodinto Kęstučio Ispanijoje niekas nelaukė, niekas nepasitiko ir niekur nepalydėjo. Vairuotojas pasakė, kad jam liepta jį čia išlaipinti, ir nurūko savais keliais. Patarė palūkuriuoti pasitinkančiojo. Naktį praleidęs gatvėje ir supratęs, kad yra apgautas, vos prašvitus vaikinas pats patraukė ieškoti laimės. Vaikinas taip klajojo keletą savaičių. Ištuštėjo maišelis su mamos įdėtais lašiniais ir duonos kepalu, nebeliko jokių maisto atsargų, todėl naktimis jis lįsdavo į sodus pasiskinti vaisių. Vėliau įsidrąsinęs ir parduotuvėse ką nors valgomo nugvelbdavo. Tačiau mažose vietovėse mažos ir parduotuvėlės, greitai tokie ilgapirščiai pastebimi. Kęstutį sučiupo su sausainių pakeliu. Tai nutiko beveik po mėnesio valkatavimo.
Lemtingas posūkis
Parduotuvės šeimininkas neskubėjo kviesti policijos, pats bandė išsiaiškinti, iš kur tas nuspuręs svetimšalis atsirado ir ką čia veikia. „Matyt, aš jam neatrodžiau panašus į tikrą vagį, labiau kėliau gailestį nei pyktį. O aš tegebėjau pasakyti, kad esu iš Lietuvos. Negalėdamas su manimi susikalbėti, jis iš kažkur pakvietė moterį. Tai buvo lietuvė iš Mažeikių. Išgirdęs lietuvių kalbą, apsižliumbiau iš laimės kaip penkiametis ir su visomis smulkmenomis išklojau savo bėdą, prisipažinau, kad eičiau namo pėsčias, bet nežinau, į kurią pusę. Šeimininkui paliepus, kita moteris atnešė man valgyti. Bet maistas, nors buvau labai alkanas, nelindo“, – prisiminė K.Macaitis.
Po keleto valandų Kęstutis jau riedėjo tolyn nuo savo vagystės vietos. Su juo važiavo ir toji lietuvė, kurią šeimininkas įpareigojo palydėti nelaimėlį. Už kokių 50 kilometrų jie sustojo prie pomidorų šiltnamių, kurių, lietuvaičio akimis, buvo ištisas didžiulis miestas.
Raudona akyse
Darbas šiltnamiuose buvo alinantis. Atlyginimas priklausė nuo priskintų pomidorų kiekio, todėl reikėdavo labai skubėti. Labai vargino mūsų klimato žmogui nepakeliamas karštis. „Dirbdavome 14 val. per parą, o dažnai ir daugiau. Tačiau ir į savo kampą sugrįžus akyse raudonuodavo pomidorai“, – įspūdžiais dalijosi Kęstutis. Dauguma šiltnamių darbininkų buvo lenkai. Lietuvių – tik ketvertas, tiek pat latvių. Didžiausią nuostabą Kęstučiui kėlė marokiečiai, kurie visiškai nesistengė dėl didesnio uždarbio, tik stūmė laiką, ir tiek. O lenkai net vogdavo kitų priskintas pomidorų dėžutes. „Tik nusigręžk, ir jau nebėra. Jie jas priduoda kaip savo suskintas“, – pasakojo vyras. Ne geresni buvo ir kai kurie lietuviai.
Brolių kalba
Šiltnamyje Kęstutis artimiau susipažino su latviu Valdžiu. Vėliau net jų guoliai greta buvo. Nors abu nemokėjo vienas kito kalbos, bet latvių ir lietuvių kalbų panašumas jiems leido tapti draugais. „Kai savomis kalbomis ir gestais nebegalėdavome susikalbėti, imdavome kalbėti rusiškai, nors irgi ne itin šią kalbą mokėjome, bet vienas kitas žodis sulipdydavo pokalbį“, – prisiminė Kęstutis ir apgailestavo, kad šiltnamiuose nebuvo jokios galimybės pramokti svetimų kalbų.
Savo kelionės pradžios bėdas Kęstutis nuo namiškių slėpė. SMS žinutėje pamelavo, kad jam viskas gerai klojasi, bet rašys retai, nes toje vietovėje labai prastas ryšys.
Pomidorų derliaus nuėmimo sezonui einant į pabaigą, Kęstutis su Valdžiu nutarė patraukti į šiaurę. Valdžio sesuo Laima buvo įsikūrusi Norvegijoje ir kvietė brolį atvažiuoti. Kęstutis paprašė jo nepalikti, kuriam laikui atidėjo planus grįžti į Lietuvą ir kaip reikiant atsiskaityti su Burbulu.
Iš pietų – į šiaurę
„Nuo vieno kraštutinumo metėmės prie kito: iš karštosios Ispanijos atsidūrėme šiaurės vėjų pagairėse. Atvykus į Stavangerį, mūsų drabužius vėjas košė kiaurai. Laimei, šįkart buvome pasitikti ir priglausti“, – sakė K.Macaitis. Stavangeris – miestas Norvegijos pietvakariuose, pietiniame Šiaurės jūros krante, kuriame yra išvystyta laivų statyba ir žuvų apdirbimo pramonė. Viename tokiame žuvų apdirbimo fabrike įsidarbino ir Kęstutis su Valdžiu. „Darbas ir čia labai sunkus, bet man šaltis lengviau pakeliamas nei Ispanijos karščiai. Nuo šalčio gali gelbėtis šiltesniu drabužiu, o ką daryti, kai saulė svilina be perstojo?“ – retoriškai klausė K.Macaitis.
Vaikinas pasakojo, kad ir čia teko dirbti neskaičiuojant laiko, bent jau po 14 val. per parą – visuomet. Bet ir uždirbo daug. Po metų jis savo krašte jau galėjo įsigyti būstą.
Laikui bėgant Kęstutis pramoko norvegų kalbą. Tai nebuvo sunku, nes visur teko bendrauti tik norvegiškai. Iš pradžių Valdžio sesuo, kuri dirbo vaikų darželyje, surašė pagrindinius žodžius bei reikalingiausius sakinius. „Šio jos lapelio niekur iš rankų nepaleisdavau. Paskui lankiau norvegų kalbos kursus. Kai kalbą pramokau, gavau lengvesnį darbą“, – pasakojo K.Macaitis.
Šiuo metu Kęstutis dirba kelte. Į Lietuvą grįžti ne tik neketina, bet planuoja ir savo brolį atsivežti, kurio žinių ir rankų savai šaliai nereikia. O kai ims kankinti namų ilgesys, parskris paviešėti. Parskris kaip orus pilietis, galintis artimiesiems ir dovanų nupirkti, ir po šalį pakeliauti, ir draugus aplankyti.
Nijolė PETROŠIŪTĖ
