Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Po itin nesėkmingų savo atstovų pareiškimų apie kaltę dėl 54 žmonių gyvybę kainavusios griūties Rygoje, „Maxima“ sukūrė krizių valdymo grupę, o vadovauti jai paskyrė Igną Staškevičių. Jis pradėjo nuo atsiprašymo, kad bendrovė nepadarė visko, jog būtų įmanoma išvengti pastato griūties, ir nesugebėjo išgelbėti savo darbuotojų ir pirkėjų. I. Staškevičius atsiprašė už visą netinkamą elgesį ir kolegų pareiškimus. Tačiau, svarbiausia – jis pripažino, kad „Maxima“ atsakinga už tai, kas nutiko ir kalta dėl to, kad žuvo žmonės.
Toks krizių valdymo grupės vadovo elgesys buvo įvertintas teigiamai, tačiau pavėluotai, įtampą jo žodžiai sumažino, bet visiškai nepanaikino.
– Prisiminus tą garsųjį šūkį „Maxima“ apie viską pagalvota“, tai ne visai taip – „Maxima“ neturėjo plano, kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis?
– Deja, taip. Kad neturėjo plano, kaip elgtis tokioje situacijoje, galbūt natūralu, nes vis dėlto neįmanoma planuoti 54 žmonių žūties tokiu baisiu būdu, tačiau „Maxima“, be abejo, elgėsi šiek tiek arogantiškai jau anksčiau. Ir tas pasitikėjimas savimi, tas pojūtis, kad esi lyderis, kad esi pirmaujantis prekybos tinklas Baltijos šalyse, atsiliepė daugeliui dalykų, daugeliui procesų. Labiausiai tai išryškėjo bendraujant su visuomene po griūties Zuolitūdės prekybos centre.
– Pone Staškevičiau, Jūs pareiškėte, kad augote pernelyg sparčiai, neskirdami deramo dėmesio daugeliui veiklos aspektų ir svarbių vertybių. Ar aš teisingai suprantu, Jūs sakote, kad nelaimė buvo tarsi užprogramuota dėl netinkamo požiūrio į plėtrą, pelną ir žmones, vienaip ar kitaip dalyvaujančius šitame procese?
– Na, aš neteigčiau gal taip drąsiai, kad nelaimė būtinai buvo užprogramuota. Aš turėjau galvoje, kad vis dėlto plėtra, tiek pardavimų, tiek pelningumo augimas buvo pagrindinis mūsų dėmesio objektas, ir nebūtinai tai lėmė šitą tragedija, bet ši tragedija tiesiog privertė susimąstyti apie vertybes. Ir akcininko pareiga, ypač tokioje bendrovėje, kuri yra išaugusi iš šeimos verslo, tokioje bendrovėje, kuri neturi tūkstančio anoniminių akcininkų kaip tos korporacijos, kurios yra listinguotos biržose, tai tokiose bendrovėse kaip „Maxima“ akcininkai, deja, yra atsakingi už viską.
– Jūs po šitos nelaimės pažadėjote imtis priemonių, kad pagerintumėte sąlygas savo darbuotojams, jūs pripažįstate, kad sąlygos nebuvo geros?
– Na, visuomet yra ką taisyti. Reikia suprasti, kad ši nelaimė sukėlė labai daug emocijų, labai daug pykčio, nukreipto prieš „Maximą“, labai daug kritikos. Mes būtume neteisūs, jei ignoruotume tą kritiką arba bandytume aklai teisintis ir ją neigti. Žmonės jautriai reagavo į žūtį sugriuvus pastatui, ant kurio buvo „Maxima“ iškaba. Į paviršių iškilo visa, kas nors kiek kėlė nerimą, kas erzino žmones: tiek darbuotojus, tiek pirkėjus, tiek apskritai visuomenę. Ir mes neturime kito kelio, kaip tiktai pripažinti, kad „Maximoje“ ne viskas buvo gerai.
– Toje sugriuvusioje parduotuvėje dirbę žmonės kalba, kad pastato konstrukcijos buvo ramstomos, pamatai trūkinėjo, jį sėmė vanduo, kai kurios patalpos buvo nuolat apsemtos, nejau tai nebuvo žinoma administracijai?
– Na, aš taip dramatizuojančiai vis dėlto nevertinčiau, nes iš to, ką mes turime surinkę objektyviai, neatrodo, kad ten buvo ženklų, kurie įspėtų apie griūtį, išskyrus signalizaciją. Bet vėl – signalizacija buvo skirta gaisro atvejui. Tas pastatas neturėjo signalizacijos, įspėjančios apie pastato griūtį. Jokių kitų ženklų, mano žiniomis, užfiksuota nebuvo. Yra labai daug visokiausių gandų.
– Ar jums teko girdėti tokius nuogąstavimus Vilniuje dirbančių „Maxima“ darbuotojų, kaip teko man, kad dėl tos nelaimės Rygoje „Maxima“ patirs nuostolių, ir čia, Lietuvoje, dirbančių žmonių skaičius bus sumažintas, jų atlyginimai bus dar labiau sumažinti?
– Ne, tai niekuo nepagrįsti samprotavimai, nes „Maxima“ finansiškai yra stabili bendrovė. Net ir įvertinus visas grėsmes, „Maxima“ turi visas galimybes atsitiesti, atsilaikyti, net ir vertinant labai sunkią situaciją Latvijoje. Be abejo, Latvijoje mes patyrėme ir patirsime dar daug nuostolių, juos reikės dengti, kompensuoti, bet tai niekaip nesusiję su darbuotojų darbo užmokesčiu.
– Jūs pranešėte, kad nukentėjusiesiems atlyginsite visas gydymo ir reabilitacijos išlaidas, o visiems vaikams, kurių tėvai žuvo per tragišką įvykį, iki 18 m. amžiaus kas mėnesį bus skiriama vidutinio Latvijos darbo užmokesčio dydžio parama.
– Mes žinome, kiek vaikų liko našlaičiais, tai yra virš 20. Yra dar tam tikrų niuansų, kaip tos išmokos turi būti mokamos, greičiausiai bus pasirinkta mokėti draudimo išmokas per draudimo kompaniją, tam kad nekiltų jokių abejonių, kad įsipareigojimas bus įvykdytas. Taip pat mes išmokėjome 50 tūkstančių litų dydžio išmokas visų žuvusių darbuotojų šeimoms ir 10 tūkstančių litų išmokas visų žuvusių šeimoms Zuolitūdėje. „Maxima“ tai padarė savanoriškai, joks įstatymas to neįpareigojo daryti. Tai yra, jeigu litais, iki 10 milijonų litų išmokos, viską įvertinus, bet aš toli gražu nemanau, kad tai bus vieninteliai nuostoliai.
– Ar jūs galite preliminariai pasakyti, kokio dydžio tie nuostoliai?
– Deja, negaliu. Na, tie nuostoliai, visų pirma, yra tiesioginiai, mes praradome vieną parduotuvę, sunaikintas turtas, žuvo žmonės, mokamos kompensacijos, mes patiriame milžinišką spaudimą, pirkėjai nenori eiti į „Maxima“ parduotuves Latvijoje, taip pat ir Lietuvoje yra daug kritikos. Tai yra sunkus laikotarpis – šis metas, kiti metai „Maximai“ bus labai sunkūs. Aš manau, kad ir po 10 metų „Maxima“ jaus tragedijos Zuolitūdėje padarinius.
– Pone Staškevičiau, kiek yra tiesos, kad buvęs „Maxima Latvija“ vadovas Gintaras Jasinskas buvo atleistas po Latvijos ir Lietuvos prezidentų pokalbio?
– Žinote, aš nenoriu veltis į politikų tarpusavio santykius. Čia ir taip šita situacija yra „apaugusi“ politiniu kontekstu. Aš, be abejo, nežinau, ar buvo prezidentų pokalbis, negaliu komentuoti, ką jie kalbėjosi, ir tikrai tai viskas, ką galiu pasakyti.
