Inetai šis ruduo – kupinas iššūkių. Ji filmuojasi TV3 seriale „Drąsos kaina“, dalyvauja parodijų šou „Dar pažiūrėsim“, projekte „Šok su manimi“, o kur dar kelios premjeros Vilniaus mažajame teatre. Tačiau vietoje žodžio „pavargau“ ji mieliau sako: „Aš tave myliu, Ineta, tu viską gali“.
Sukatės tarp televizijos ir teatro, kuo panašūs ir kuo skiriasi šie du darbo barai?
Profesija – ta pati. Gal tik darbo principas skiriasi. Teatre ieškai herojaus veido, charakterio, giliniesi į detales, įsijauti į vaidmenį, ypač daug iš savęs reikalauji prieš premjerą, o serialas... Ateini filmuotis, operatorius paspaudžia mygtuką, ir tu vaidini. Jokių repeticijų. Be to, vaidini nesusipažinusi su scenarijumi, nes jo paprasčiausiai nėra, jis rašomas. Tau paduoda popieriaus lapą su vienu ar keletu epizodų, ir pirmyn. Niekas nežino, kas tavo herojų ištiks kitoje serijoje. Štai kodėl sunku jį formuoti, bet taip yra, ką padarysi. Pasaulinė praktika kitokia – perskaitai scenarijų, sekdama herojaus gyvenimo liniją „prisimatuoji“ vaidmenį ir tik tada dirbi. Mūsų atveju belieka koncentruotis į tai, koks žmogus yra tavo herojus, ir kai jį perkandi, jau žinai, kaip jis kokioje nors situacijoje elgsis.
„Drąsos kainoje“ jūsų herojė, atrodo, gyvena šūkiu: „Tikslas pateisina priemones“.
Panašiai. Aš turiu suprasti ir pateisinti logiką moters, kuri kovoja už savo tiesą, konkrečiai – už teisę turėti vaiką. Ji padarys viską, kad tai išsipildytų. Istorija nėra išlaužta iš piršto, situacija aštri, herojė nemąsto apie kitus, vien apie save, bet galbūt jos tiesa tai leidžia? Mano gyvenimo principai kitokie – daryk viską, ką nori, bet nekenk kitiems.
Kaip vertinate save, užlipusią ant sėkmės pakylos?
Ką reiškia suvaidinti keliuose serialuose ir keliose pjesėse teatre? Aš tiesiog turiu daug darbo ir dėl to esu matoma. Išties sukrito daug darbų, ir tai atsitiko vienu metu. Stengiuosi viską atlikti labai gerai. Aišku, ir nuvargsti, ir „stogai kartais važiuoja“, kartais prasiveržia ir ašaros – turiu galvoje šokių projektą. Be šių darbų aš dar užsiimu renginių organizavimu. Nė vieno darbo nemenkinu, nelaikau „chaltūra“, nes jei tai išties „chaltūra“, neverta imtis.
Greitai apsisprendžiate, daryti ar nedaryti?
Klausau širdies. Jei yra bent menka abejonė, vadinasi, kažkas ne taip. Gaunu pasiūlymą ir svarstau, ar tai „veža“, nes naujam darbui reikės skirti laiko. Taigi ar aš noriu jo skirti, ar tema man įdomi? Kai įdomu, darau. Tada jau visa pasineriu. Ir nesvarbu, kokių nuomonių išgirstu apie save. Taip, pasitaiko ir iškreiptų, ypač kai esu suplakama su personažu.
Labai dažnai turbūt užkliūvate, kai jus su kuo nors pastebi vaikštinėjančią gatve, geriančią kavą kavinėje, renginyje ir kai visa tai dar aprašo spauda?
Manęs tai neišmuša iš vėžių, aš turiu savo tiesą. Žmonės paskaito ir užmiršta...
Artimieji nesijaučia įskaudinti?
Kad nėra dėl ko. Jei būčiau skandalistė, prisivirusi košės... Juokingi kartais tie žurnalistai. Na, pamatė du žmones kartu. Lyg ir būtų proga juos suporuoti. Nufotografuoja, bet nuotrauka nieko tokio nesako, tada reikia antraštės, kuri skamba maždaug taip: kai niekas nematė, jie meiliai apsikabino ir nuėjo. Tai kodėl neįamžino apsikabinimo momento, jei jau tokie visažiniai? Neįamžino, nes nieko panašaus nebuvo.
Kokius vaidmenis jums siūlo režisieriai? Ar galite priskirti save kokiam nors charakteriniam tipui?
Režisierius R.Tuminas, nuvykęs į Maskvą dirbti, vienam aktoriui, kuris nuolat vaidino dramatinius vaidmenis, pasiūlė suvaidinti charakterinį, gana žaismingą personažą. Ir štai jis šiandien naujoje šviesoje – visų matomas, žinomas. Išties labai svarbu, su kokiu režisieriumi susiduri, nes kartais tau gali skirti tokius personažus, per kuriuos tu neatsiskleidi. Tas pats su šokiais – pasirinksi ne tą temą, ir viskas, neužkabinsi. Man labiau siūlomi charakteriniai vaidmenys, nors nesvetimi ir dramatiniai, lyriniai. Kiekvienas vaidmuo yra išbandymas. Štai V.Malinausko režisuotame spektaklyje „Triušio landa“ atsirado šansas atsiverti kitaip. Ruošdamasi šiam vaidmeniui, perskaičiau nemažai psichologinių straipsnių netekties tema. Žmonės, kurie yra netekę savo artimųjų, prisipažino, kad pati didžiausia pagalba jiems – kalbėtis apie tai, kas atsitiko, prisiminti išėjusiuosius, neapsimetinėti, kad nieko neįvyko. Deja, visi lyg susitarę tylime, tuo tarsi bandome padėti, tačiau tik atstumiame. Spektaklis apie tai.
Ar projekte „Šok su manimi“ jūs pati pasirinkote partnerį Deividą Meškauską, ar jums jį kažkas parinko?
Galėjau rinktis iš penkių. Susitinkame, pasikalbame, pamąstome, nes labai svarbu ryšys su žmogumi, jis arba užsimezga, arba ne. Žmogus nieko blogo nepadarė, bet kai žinai, kad daug laiko reikės praleisti kartu... Man ypač svarbu, kad atitiktų humoro jausmas. Ir dabar su Deividu, ak, užmušti norisi... Parodžiau vieną numerį, na, jis toks... Deividas pasižiūrėjo, neva čia nejuokinga, aš nesuprantu, kodėl tau, Ineta, juokinga. Gerai, – pasakiau sau, – aš padarysiu tai su kažkuo kitu, ir tada jis grauš nagus. Taigi labai svarbu, ar mes kalbame viena kalba.
Stebint jus šokančią atrodo, kad lankėte pramoginius šokius.
Kiekvienas vaikystėje lankėme visokius būrelius. Dievulis mane apdovanojo ir lankstumu, ir muzikalumu. Dėl išvaizdos kažkaip ypatingai nekovoju, valgau, kiek noriu, kada noriu. O šokti norėjau visada. Man nuostabus tas kūno judesys, o jei į tai dar mintis įdėta ir pasakojama istorija... Ypač gera suderinti aktorystę su šokiu, man neįdomūs išblyškę ir marmuriniai tikrų balerinų veidai. Kas kita A.Cholinos teatras. Beje, iki šio projekto nebuvo, kur ir kaip įgyvendinti svajonės šokti. Pasiūlymas nukrito tiesiog laiku.
Ar jums, tokiai užimtai, padeda kas nors, juk auginate šešerių metų dukrytę?
Dukra lanko darželį, dar padeda auklė, o kai darbai visiškai panardina, nuvežame ją į Telšius pas mano tėvus – džiaugiasi ir seneliai, ir anūkė.
Koks jūsų su Eduardu Gimenezu – egzotiškuoju tango meistru – šeimos statusas?
Sugyventiniai (juokiasi).
Kol jūs užimta, gal jis okupavo virtuvę?
Mes labai savarankiški, kas ką nori valgyti, tą ir pasigamina. Man nebūtina lėkti vidury dienos namo kepti kotletų.
Jūsų žmogus – argentinietis. Ar skirtingi nacionaliniai bruožai netrikdo gyvenimo po vienu stogu?
Nesvarbu tautiškumas. Svarbu, ar žmogus priima mano užimtumą, ar ne.
Ir jis tai sutinka ramiai?
Kas jam belieka... Aš žiauri ir negailestinga (juokiasi).
Kiek namo kampų esate apglėbusi?
Visus keturis.
Ir nebandote bent vieną kitą permesti jam?
O kam permesti? Jis pats juos turėtų paimti, nes jei imi aiškinti, kad reikia paimti...
O jei nepaiso ir gyvena šalia nuolatinio svečio teisėmis?
Pati viską pasidarau. Juk vyras ne tam, kad... įkaltų vinį ar pakabintų spintelę.
Kokia jūsų meilės istorija? Gal susipažinote per šokių pamoką, jei jis šokių mokytojas?
Ne, susipažinome atsitiktinai, per draugus. Nežinau, kada jis krito į akį, buvo taip, kaip buvo. Dabar realizmo laikotarpį išgyvename. Būtumėte mane pagavusi „ant bangos“, kai tai vyko, būčiau tris valandas kalbėjusi apie savo jausmus ir klapsėjusi blakstienomis...
O mokyklinė meilė buvo aplankiusi?
Buvo ir mokyklinė, ir studentiška, bet nemanau, kad pirmoji meilė palieka didžiausią pėdsaką. Kiekvienas susitikimas su žmogumi yra vertingas ir brangus.
Turbūt neturėjote blogų patirčių?
Svetimų prisiklausau. Tai skriaudžia, tai muša. Pačios kaltos. Niekas neliepia kankintis. Reikia save labiau mylėti. Tave skaudina, o jei dar savęs nemylėsi, nurašysi, įsikniaubusi į pagalvę verksi 3 savaites... Geriau prisipirk krūvą saldumynų ir mėgaukis saldžiu gyvenimu. Aš nemėgstu tokios pasigailėjimo vertos būsenos, ieškau, ką daryti. Mes gyvename taip trumpai. Suprantu, sunku, nes būna situacijų, kai norisi griūti ant žemės ir raudoti. Suvoki savo skausmą, suvoki, kad jis nevertas tavo kančios, nori išmesti, bet negali. Tada prisimeni visų pasitikrintą frazę, kad laikas užgydo žaizdas, nes šiandien tu bejėgis, tau skauda. Tik meilė sau gali padėti. Aš nemėgstu skųstis, jei man negerai, net jei esu pavargusi. Kas iš to, kad prisipažinsiu, jog pavargau. Sakau: ne, man viskas gerai. Vertinu situaciją čia ir dabar – šiandien norisi verkti, verkiu, ryt išsimiegu ir vėl viskas gerai.
Autorė Virginija Barštytė
