Įraše buvo rašoma, kad šunį šeimininkė žada užmigdyti kitą dieną. Tai sužinojus prieglauda pradėjo rinkti lėšas voljerui. Ilgai nelaukus sujudo zenenhundų šunų veislės mylėtojų bendruomenė ir pradėjo reikalauti tikros nuotraukos ir įtarinėti skelbimą melagingu bei noru pasipelnyti. Daugeliui kilo įtarimas, kodėl prieglaudai reikia pinigų voljerui, kai puikiai pavyksta zenenhundus padovanoti vos per parą.
Kiek vėliau paaiškėjo, kad minimas šuo yra renginių organizatorės Erikos Purauskytės augintinis. Keturkojo, kuris vardu Meška, Erika nusprendė atsisakyti po to, kai šis ne kartą apkandžiojo jos vaikus. Savo ruožtu moteris laiko save šios situacijos įkaite.
Norėjo užmigdyti
„Išaušo liepos 10-oji, sulaukėme žinių, kai šuo atkeliavo į veterinarijos kliniką. Gavus pačią pirmą augintinio nuotrauką, visai neryškią, visi pradėjo komentuoti – Meška! Čia juk Purauskytės šuo. Nors klinika ir prieglauda nenorėjo nieko viešinti, bet tapo greitai aišku, kad tai Erikos Purauskytės, 2015-aisiais iš Marijampolės prieglaudos išgelbėtas šuo. Savo feisbuko paskyroje ji rodo jai meilę, globą, kovą už beglobius ir panašiai.
Vedžiojasi ją po kirpyklas, restoranus, daro Kalėdines šeimos fotosesijas, o iš tikrųjų tylomis nuveža į veterinarijos kliniką užmigdymui. Paskui klinika ir globėjai prašo zenenhundų bendruomenės neviešinti istorijos, nes su jomis grasinama susidorojimu. Šį kartą kalytė per kelias valandas surado naujus šeimininkus ir antrąkart pavyko ją ištraukti iš mirties gniaužtų“, – istoriją pasakojo naujienų portalo tv3.lt skaitytojas.
Vakare pasirodė žinutės ir iš pačios Erikos: „Kai sukandžiojo jos vaiką, įkando iš vidaus į žandą. Kaip tas šuo galėjo įlįsti į burną? Jei kanda zenenhundas, tai aiškiai matosi. Jos demonstruojamos nuotraukos iš vaiko gimtadienio, nepanašu, kad vaikas sužeistas. Ji deklaruoja, kokius pinigus ir kiek išleido kalytei, kad ji labai alergiška, kad pasiėmę globoti turės daug problemų.
Nors mums žinoma, kad du veterinarai pasakė, jog ji nėra alergiška. Kailis taip pat normalu, kad šeriasi. Pradžioje ji skundėsi, kad šuo šeriasi, o paskui jau tapo agresyvus, nors nuotraukos, kur ji su vaikais žaidžia, guli lovoje. Nesimato jokių kandimo žymių. Ji viešumoje teigia, kad nesupranta, kaip gali gimus vaikui žmonės atsisakyti savo augintinio, o pati tyliai elgiasi priešingai.
Sako, kad ketverius metus buvo tik jos globėja ne šeimininkė. Nors šuo buvo oficialiai registruotas jos vardu. Visus metus Erika šunimi rūpinosi, vežiojo po kirpyklas, pirko šampūnus po 150 eurų. Kiek jos pasisakymus skaitė šunininkai, visi netiki nei vienu žodžiu, viskas kvepia melagyste ir baime blogos reklamos ir viešumo,“ – piktinosi anonimas.
Jaučiasi nesuprasta
Naujienu portalui tv3.lt susisiekus su pačia Erika ši teigė, kad yra visos šios situacijos įkaitas, o visą istorijos pusę ji išdėstė viešoje erdvėje.
„Aš esu mama. Šiandien tai – pirmiausias ir svarbiausias mano vaidmuo, mano įsipareigojimas, mano atsakomybė, mano būtis ir buitis, mano gyvenimas. Kas svarbiausia kiekvienai mamai? Kad jos vaikai būtų saugūs ir sveiki, laimingi ir nerūpestingi, kad mėgautųsi vaikyste ir užaugtų gerais žmonėmis. Tai milžiniška atsakomybė man ir kasdien mokausi, kad kuo labiau priartėčiau prie šių savo tikslų. Kiekviena mama žino – dėl to ji padarys viską, kas tik jos galiose. Ir taip – dėl to galiu atsisakyti daugelio savo prioritetų ir savo įsitikinimų.
Dėl savo mergaičių saugumo ir laimingos vaikystės turėjau atsisveikinti su šeimos drauge – jau beveik 5is metus mūsų šeimos nare buvusia Meška. Tai vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime, nulaistytas upeliais ašarų, bet kito kelio nebuvo – Meška kanda. Meška nemyli vaikų. Meška nemyli kitų šunų. O nuolat jos laikyti savo pačios kalėjime (su antsnukiu net namie ar net narve) nei galiu, nei noriu. Noriu senjorai Meškai kuo oresnės ir gražesnės senatvės.
Ir dėl to kreipiausi į profesionalus. Iš pradžių į tuos, kurie dirba su šunimis ir keičia jų elgseną (deja, mums nepavyko), o galiausiai, kai ji vėl stipriai įkando mažajai – į tuos, kurie pasirūpins jos ateitimi. Meška negali būti bet kieno šuo – jai reikia labai atsakingų ir suprantančių, kad pasiima traumuotą psichologiškai ir per tuos penkerius metus taip ir iki galo nepagijusį šunį. Meška negali gyventi ten, kur yra vaikų – bėgdamas per kambarį spygaudamas vaikas VISADA rizikuoja būti sukandžiotas... Deja.
Meškos pasiėmimo istorijos nebekartosiu. Ir šiandien verkiu prisiminusi, kokią ją pasiėmiau: baikšti, mušta, nepasitikinti, gyvenusi narve tarp savo išmatų, nemokanti eiti į lauką, mano nešiota ant rankų tikrąja ta žodžio prasme, gydyta ir mylėta, dresuota, kol galiausiai pradėjome pasitikėti viena kita. Atrodė, viskas po truputį tvarkosi, kol neatsirado vaikai. Kol mergaitės buvo mažos, bėdų nebuvo. Bet dabar... Ir aš, ir vaikai gyvenome nuolatinėje baimėje. Net pusantrų metukų mažoji jau žinojo, kad negalima eiti į kambarį, jei pakeliui guli Meška. Žinojo, nes ne kartą bandė praeiti. Žiauru, deja. Man nepavyko.
Esu mama, todėl nemačiau kitos išeities, kaip tik atsisveikinti. Kito pasirinkimo aš neturėjau. Mano dukros turi būti saugios. Šiuo atveju sprendimas atsisveikinti yra vienintelis. Rūpinausi, kad Meška būtų saugiose profesionalų rankose. Pagalbos kreipiausi į profesionalus, nes tik jie galėjo padėti Meškai.
Aš nesugebėjau. Pažadėjau, kad finansiškai, šuo turės viską, ko jai prireiks, kol atsiras itin atsakingi nauji šeimininkai – ne kartą pabrėžiau, kad šio šuns negali globoti bet kas. Ji negali būti ten, kur yra vaikų – nes vaikų Meška nemyli. Meška yra labai alergiška ir jai reikalingas specialus maistas ir vaistai. Kasmet pervedu pinigų gyvūnus ginančioms organizacijoms – tą ketinu padaryti ir šiemet.
Šiandien labai skauda. Bet suvokiu – yra kaip yra. Turbūt ir tas skausmas praeis. Laikas gydo. Bet šiandien širdis plyšta ir ašaros liejasi upeliais.
Šį kartą tik galiu pasidalinti liūdna savo patirtimi – prieš imdami gyvūną iš prieglaudos tūkstantį kartų pagalvokite ir apsvarstykite savo galimybes ne vienus metus į priekį. Traumuotas šuo visada toks gali ir likti, nepaisant jūsų pastangų. Tokiems šunims pagalbos gali reikėti visada. Ir man be proto gaila, kad nebeturiu galimybių pati tos pagalbos suteikti savo mylimai draugei. Gražių tau naujų namų ir pačių geriausių žmonių, Meška“, – feisbuke rašė Erika.
Prašė paneigti informaciją
Jautria šuns istorija pasidalijusi prieglauda „Liūtaširdžiai“ laikėsi anonimiškumo ir žinomos šuns globėjos neįvardijo. Tačiau internautams nesutrukdė greitai išsiaiškinti, kad tai žinomos renginių organizatorės šuo.
Prieglaudos vadovė Indrė Kontrauskienė teigė, kad šuo jau pirmą vakarą rado naujus šeimininkus: „Kol kas naujuose namuose šuo nerodo jokios agresijos, yra pasimetęs ir išsigandęs dėl naujos vietos.“
„Užupio veterinarijos klinikoje mes gydome prieglaudos šunis, veterinarė Ieva mums papasakojo apie visą situaciją, kad šuo įkando vaikui ir šunį norima migdyti. Žinoma, tokia pirminė šoko reakcija yra visiems normali. Mūsų prieglaudoje nebuvo vietos, todėl susitarėme šunį priglausti kitoje prieglaudoje. Kadangi nežinojome, kiek šuo yra agresyvus, nenorėjome rizikuoti, todėl nusprendėme šuniui nupirkti voljerą, kad nebūtų sužeisti kiti prieglaudos gyventojai.
Žinojome tik vieną šios istorijos pusę, esu mačius tą šunį, man jis neatrodė agresyvus, tačiau veterinarė pasakojo, kad atliekant procedūras tekdavo dėti antsnukį, manau, tai yra normalu, ne visi šunys tai mėgsta.
Surasti voljerą turėjome pusę paros, radome naudotą, kuris kainavo apie 400 eurų. Vakare žmonės suaukojo 60 eurų, o visą kitą sumą padengti padėjo mano artimi žmonės. Nenorėjome jokio skandalo, stengėmės viską sutvarkyti taip, kad šuo kuo greičiau būtų saugus.
Tačiau žmonės greitai išsiaiškino, kieno šis šuo. Su mumis susisiekė vienas veislynas, pasakė, kad gali pasirūpinti šunimi ir jam rasti naujus šeimininkus. Kitą dieną įdėjau naują įrašą feisbuke, kad žmonės nebeaukotų ir kad šuo yra saugus.
Po kelių dienų Erika susisiekė su manimi, prašė manęs paneigti visą informaciją arba paminėti, kad šuo yra agresyvus. Bet nesutikau, niekada nieko netrinu ir nekeičiu“, – istoriją pasakojo Indrė.
Tiesa, Užupio veterinarijos klinikos specialistė Ieva apie šią situaciją kalbėjo nenoriai ir tikino, kad viską norėtų greičiau užmiršti. Pasak veterinarės, šuo buvo išties agresyvus, atliekant procedūras reikėdavo saugotis, kad šis neįkastų.
Kai šuo įkando Erikos vaikui, ši iškart kreipėsi į veterinarę pagalbos. Pasak specialistės, Erika buvo išsigandusi ir migdymą svarstė kaip vieną iš opcijų. Vėliau veterinarė kreipėsi pagalbos į prieglaudą „Liūtaširdžiai“ ir problemą greitai išsprendė.
