Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Bronius Bradauskas savo pastarajame interviu “Lietuvos žiniose” pažėrė krūvą sąmokslo teorijų ir apibendrinimų. Teiginys, kad tai, kas įvyko Lietuvos bankų sektoriuje per pastaruosius pusantrų metų, negali vykti demokratiniuose kraštuose, nestebina prisimenant autoriaus pašlovinimus Aleksandro Lukašenkos režimui.
Priminkime Vakarais mažiau besidominčiajam, kad per pastarąją krizę (o ir anksčiau) daugybėje šalių, iš kurių demokratijos statuso neatimsi, ir bankrutavo, ir buvo pertvarkoma, ir rekapitalizuojama aibė bankų, kurie žlugo ar dėl nepalankios ekonominės padėties ir prisiimtos per didelės rizikos, ar dėl bankų vadovų nusikalstamos veikos.
Pradėkime nuo “Snoro”, mat Seimo BFK pirmininkui jo buvęs kolega sakė, “kad bankas ir toliau galėjo dirbti”. Visų pirma, paklauskime, iš kur tokios buvusio kolegos finansinės žinios? Iš sėdėjimo valdyboje?
Antra, panagrinėkime, ar bankas iš tiesų galėjo dirbti taip, kaip dirbęs. Panagrinėkime, kaip jis dirbo paskutiniu metu iki sustabdymo. Net buvęs Lietuvos bankas su buvusia pusiau akla priežiūra matė reikalą apriboti “Snoro” galimybes rinkti indėlius už milžinišką palūkanų normą, nes suprato, kuo spartus indėlių portfelio pūtimasis potencialaus nemokumo atveju gresia mokesčių mokėtojams. Tačiau bankas pūtėsi toliau – priimdamas santaupas į instrumentus be draudimo ir klaidindamas žmones. Žinoma, teoriškai galėjo ir dar toliau pūstis gal mėnesį, gal du, gal penkis, tačiau galiausiai būtų likęs tik dar didesnis nevykusiai savo pinigus paskolinusių ir nusivylusių žmonių skaičius. Neabejoju, jog Bernardas Madoffas irgi būtų sakęs, kad “galėjo veikti ir toliau”, jeigu tik jam nebūtų sutrukdęs tas, kuris išklebino ir apnuogino finansinę piramidę.
Ir trečia – gal buvęs pirmininko kolega sakė, arba gal pirmininkas pats susiskaičiavo, kiek dar mokesčių mokėtojams būtų kainavęs kiekvienas vėlesnis tokio banko darbo mėnuo?
Kaip dera demokratinėje šalyje, banko akcininkams buvo suteiktos visos galimybės spręsti banko finansines problemas bendradarbiaujant su Lietuvos banku. Tačiau, matyt, pagal “demokratijų” į Rytus madą kažkas veikiau nutarė valstybę pagąsdinti – suregzti sąmokslo teoriją, panašią į B.Bradausko, spaudoje, sukelti paniką ir eventualiai kreiptis likvidumo paramos į Vyriausybę, nors įstatymai griežtai draudžia teikti likvidumo pagalbą nemokiam bankui. Šis sumanymas nepavyko.
Taigi, pone pirmininke, tautos įgaliotas sergėti mokesčių mokėtojų pinigus, “bankas galėjo dirbti toliau”, tik didindamas būsimus kreditorių nuostolius. Tų kreditorių, tarp kurių ir pirmininko godojami pensininkai, ir valstybės institucijos. Turbūt bus girdėjęs pirmininkas, kad, išskyrus lėšų pritraukimą, bankas realios veiklos Lietuvoje nevykdė, t. y. Lietuvos ūkio praktiškai nekreditavo. Todėl jo bankroto poveikis ūkiui buvo minimalus.
Žinoma, jeigu koks nors bankas tuo metu būtų pageidavęs perimti “Snoro” veiklos dalį, būtų buvę džiugu. Vis dėlto tokių nebuvo. Todėl jo bankrotas buvo pigiausias sprendimo būdas.
Iš Ūkio banko akcininkų galimybės išspręsti savo banko problemas be valstybės institucijų įsikišimo irgi niekas neatėmė – buvo parengtas planas, o juk ir vieša paslaptis, kad vyko privačios derybos dėl galimo bankų jungimosi. Visi būtų tik lengviau atsidusę, jeigu tokiu susitarimu viskas būtų ir pasibaigę, ar bent jau Ūkio bankas būtų vykdęs savo įsipareigojimus Lietuvos bankui. Deja, viskas virto cirku ir balaganu, kurio toleruoti Lietuvos bankas negalėjo – Ūkio bankas irgi galėjo kreiptis likvidumo paramos būdamas iš esmės nemokus. Čia tik BFK pirmininkui gal atrodo, kad bankas yra savaime kažkokia vertybė ir labai nuostabus kąsnelis, o tas, kuris turi banką, yra “kietas verslininkas”.
Reikia tik džiaugtis, kad šiuo atveju dėl anksčiau vykusių privačių derybų iš karto atsirado privatus bankas, norintis priimti “gerąją” Ūkio banko dalį ir tokiu būdu išsaugoti dalį verslo bei didžiąją dalį klientų. Priešingu atveju būtų tekę rinktis bankrotą arba rekapitalizavimą, abiem atvejais kainavusį daugiau mokesčių mokėtojams, turint galvoje banke rasto turto santykį su draustaisiais indėliais.
Galima suprasti, kad kai kuriems viešiems asmenims didžiulę nostalgiją ir liūdesį kelia tai, kad Šiaulių bankas, matyt, neperims buvusių tradicijų švęsti “Staryj novyj god” ir verslas vyks pagal nuobodžias vakarietiškas bankininkystės tradicijas. Be šokių, be partijų ir be prastos poezijos. Vis dėlto nuo to mums visiems tik geriau. Net ir BFK pirmininkui, kuris taip pat yra šios šalies mokesčių mokėtojas. Atrodo.
