Berlyne gruodžio 3-6 dienomis vykusiame Vokietijos socialdemokratų partijos (VSDP) suvažiavime svečių teisėmis dalyvavo ir Lietuvos socialdemokratų partijos atstovai: LSDP pirmininko pavaduotojas, LR Seimo Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis, LSDP frakcijos Seime seniūno pavaduotoja Irena Šiaulienė ir jaunųjų socialdemokratų atstovas Benediktas Balkauskas.
Suvažiavimas prasidėjo buvusio VFR kanclerio (1974-1982) Helmuto Šmito kalba. Beveik 93 m. amžiaus valstybės vyras, sėdintis vežimėlyje, stebino jauna ir skaidria dvasia. Kalboje buvo galima justi valstybės žmogaus, Vokietijos kanclerio, kuriam teko išgyventi ir suvaldyti ne vieną krizę, patirtis. Kalbėdamas šiandieninės Vokietijos socialdemokratams kaip įsitikinęs Europos integracijos šalininkas, prisiekęs europietis, jis kvietė ir lenkė savo partiją suprasti Vokietijos užduotį ir vaidmenį Europos integracijoje, prisidėti prie laipsniško šios sąjungos klestėjimo. Apie šią išskirtinę kalbą jau kitą dieną rašė visi Vokietijos dienraščiai pirmuosiuose puslapiuose.
Kalbą H.Šmitas pradėjo nuo asmeninių prisiminimų. „Kai mano partija paprašė manęs parengti pranešimą, prisiminiau, kad tą pačią dieną prieš 65 metus kartu su Loki (Hanerole „Loki“ – H.Šmito žmona) klūpėdamas ant kelių piešiau VSDP kvietimo plakatą Hamburg-Noigrabene. Turiu Jums prisipažinti: būdamas tokio amžiaus ir žvelgdamas į partijos politiką, esu jau anapus gėrio ir blogio. Jau seniai, visų pirma, galvoju tik apie mūsų tautos užduotį ir vaidmenį Europos bendrijoje“, – tokia įžanga H.Šmitas pradėjo pranešimą „Vokietija Europoje ir su Europa“. Tai buvo kreipimasis ir į Vokietiją, siekiant, kad ji suprastų savo vietą ir vaidmenį Europos integracijoje. Aktuali ir reikšminga ši kalba buvo dar ir todėl, kad buvo pasakyta ES lyderių susitikimo gruodžio 8-ąją išvakarėse.
Kalboje apžvelgęs Europos istoriją ir Vokietijos, kaip šalies, esančios Europos centre, likimą, pareiškė norįs, kad vokiečiai suprastų, jog jau Trisdešimties metų karas ( 1618 – 1648) buvo konfliktas tarp Europos centro ir periferijos. Tas pats vyko ir per sekantį trisdešimties metų karą (1914-1945), kuris buvo Europos katastrofa, išprovokuota Vokietijos ir kartu vokiečių nacionalinės valstybės katastrofa. H.Šmitas pabrėžė, kad jis nėra pasibaigęs ir šiandienos Europoje, vis dar išlikęs konfliktas tarp centro ir periferijos ir vis dar pavojingas. Viduramžių karai nugrimzdo į užmarštį, bet atmintis apie abu Pasaulinius karus tebevaidina latentišką dominuojantį vaidmenį, nes dar kelios kaimynų kartos jaus nepasitikėjimą vokiečiais. Su šia našta gyvens ir naujai gimusios vokiečių kartos, o šiandien turėtume, ragino H.Šmitas, nepamiršti, kad nepasitikėjimu pokarine Vokietijos raida buvo grįsta ir Europos integracijos pradžia 1950 m. H.Šmitas reiškė įsitikinimą, kad visi to meto Europos politikai veikė ne idealizmo Europai vedini, bet vedini Europos istorijos išmanymo – suvokę būtinybę išvengti kovos tarp periferijos ir vokiečių centro tąsos. Tas, kas nesuprato šio Europos integracijos kilmės motyvo, kuris vis dar yra pagrindinis elementas, tam trūksta esminės prielaidos išspręsti nūdienos labai keblią krizę Europoje – tokia H.Šmito išvada.
Žinoma, prisiminė pranešėjas, kad kai jis gimė amžiaus pradžioje žemėje gyveno du mlrd. žmonių, šiandien – septyni, bet Europos tautos sudaro tik 7 proc. visų pasaulio gyventojų, o 2050 m. kiekviena atskira Europos tauta sudarys tik 1 proc. visų pasaulio gyventojų. Iš to išplaukia ilgalaikis nacionalinių valstybių strateginis integracinio vienijimosi interesas. Tautos tai dar ne visiškai suvokia. „Vyriausybės taip pat nepadeda tautoms to įsisąmoninti“, – pažymėjo H.Šmitas.
Daugelyje Europos sostinių didėja susirūpinimas Vokietijos dominavimu, jos tapimu nepaprastai stipriu centru.
„Jei mes, vokiečiai, remdamiesi savo ekonomine galia susigundysime vadovauti Europai arba bent jau vaidinti pirmus tarp lygiųjų, tai dauguma mūsų kaimynų pradės tam veiksmingai priešintis. Labai greitai atgis periferijos nuogąstavimai dėl pernelyg stipraus Europos centro iškilimo. Labai galingai VFR – dar ir tam, kad apsisaugotų pati nuo savęs – reikalinga Europos integracija. Bendras darbas remiantis subsidiarumo principu ir dabartinė ES institucijų veiksmų krizė šių principų nepakeičia. Vokietijos pasiūlymai turėtų būti ištarti ne skambiose TV laidose, bet konfidencialiai aptarti ES institucijose. Ir tai neturėtų būti pateikta partneriams kaip vokiečių pranašumas, o kaip viena iš galimybių“, – mokė senasis kancleris.
H.Šmitas reiškė įsitikinimą, kad prieš ateities Europą mes atsakingi visi. „Mes (vokiečiai – I.Š) privalome mąstyti europietiškai ir ne tik mąstyti, bet ir turėti jautrią širdį savo kaimynų ir partnerių atžvilgiu. Mūsų geopolitinė padėtis Europos centre, nelemtas vaidmuo Europos istorijos raidoje iki XX a. vidurio ir dabartinis ekonominis pajėgumas – visos šios aplinkybės įpareigoja kiekvieną Vokietijos vyriausybę įsijausti į kitų ES valstybių narių interesus. Mes privalome būti pasirengę padėti savo partneriams“.
Kalboje nebuvo paminėta A. Merkel – dabartinė Vokietijos kanclerė, bet užtat dažnai buvo minimas didysis europietis H. Kohlis. Užtenko H.Šmitui tarti, kad bendras ES valstybių įsiskolinimas, prieš kurį pasisako A.Merkel, neišvengiamas, o taupymo politika, kurią Berlynas išrašo kitoms Europos šalims, jam primena defliacinės politikos padarinius 1930-1932 m., kurie sukėlė depresiją, masinį nedarbą ir Veimaro Respublikos žlugimą, ir tampa aišku, kad tai yra priekaištas kanclerei A.Merkel, Vokietiją valdančiai krikdemų ir liberalų koalicijai. Juo labiau, kai H.Šmitas ištaria, kad „jei kuris nors Vokietijos užsienio reikalų ministras manytų, esą jo pasisakymai Tripolyje, Kaire arba Kabule svarbesni už politinius kontaktus Lisabonoje, Madride, Varšuvoje arba Prahoje ir labiau verti televizijos laidų, arba jei dar kas nors manytų privaląs apsaugoti valiutų sąjungą – tai būtų tik kenksmingas jėgos demonstravimas.“
Kuo ilgiau kalbėjo senasis kancleris, tuo labiau jo žodžiai krito į socialdemokratų širdis. Socialdemokratai seniai įsitikinę, kad neatsakingai žaidžiančios finansų rinkos, reitingų agentūros pagaliau turi būti kontroliuojamos politikų. H.Šmitas ragina, jog „kai išsilavinusių, tačiau į psichozes linkusių vadybininkų minia vėl ėmėsi seno pelno, azartinio lošimo visų nežaidžiančių sąskaita“, atėjo laikas tam pasipriešinti – europiečiai turi parengti išsamią finansų rinkos reguliavimo sistemą, kad galėtume tapti stabilumo zona. „Tačiau jei mums nepavyks, Europos svarba mažės, o pasaulis vystysis Vašingtono ir Pekino dumvirato link“, – tokia H.Šmito išvada.
H.Šmitas, pasiremdamas kairiojo filosofo Jurgeno Habermaso išsakyta mintimi, kad „mes pirmą kartą ES istorijoje išgyvename demokratijos silpninimo laikotarpį“ kreipėsi į suvažiavime dalyvaujantį Europos Parlamento socialistų frakcijos vadovą Martiną Šulcą, ragindamas kartu su krikščionimis demokratais, liberalais, žaliaisiais bei kitomis EP politinėmis jėgomis stiprinti EP vaidmenį, o tokiam Parlamento proveržiui labiausiai tiktų „sukilimas“ prieš bankų lobizmą.
H.Šmitas kalbą baigė pareikšdamas savo credo: „mes – socialdemokratai – jau daugiau kaip šimtą metų esame labiau internacionalistiškai nusiteikę nei liberalai ar konservatoriai. Ir šiandien, būdamas senas, tvirtai tikiu trimis Gotos programos pagrindinėmis vertybėmis – laisve, teisingumu ir solidarumu. Dirbkime ir kovokime už tai, kad istoriškai unikali ES iš dabartinio silpnumo pakiltų tvirta ir savimi pasitikinti“.
Kalba ne kartą buvo pertraukta plojimų. H.Šmitui baigus kalbėti 7000 žmonių auditorija atsistojusi plojo penkias minutes. Tai buvo jaudinantis momentas, o senasis kancleris, taip pat susijaudinęs, po šios kalbos tik nuvežtas nuo scenos užsirūkė...
Irena Šiaulienė,
LSDP frakcijos seniūno pirmoji pavaduotoja
