Aktorė Jūratė Budriūnaitė-Kamrazer po dvejų metų motinystės atostogų grįžo ne tik į populiarų televizijos serialą, bet ir į profesionalią teatro sceną. Nors pati tikėjosi didesnio atotrūkio, moteris pati nustebo, kaip greitai, tik spėjusi apšilti kojas ankstesnio repertuaro spektakliuose, ji įšoko į teatro gyvenimo sūkurį: intensyviai repetuoja prieš šį savaitgalį į Šiaulių dramos teatro sceną grįžtančią žiūrovų išsiilgtąją H. Ibseno „Norą“ bei kuria naują vaidmenį – Širdžių damos – šio pavasario premjerai „Gražuolės“, kurią režisuoja Agnė Dilytė. Sustabdyta bėgimo takelyje tarp namų, kur jos šilumos laukia vyras ir mažylė, bei kuriamų vaidmenų, Jūratė prieš repeticiją atsakė į keletą klausimų.
Jūsų grįžimu į Šiaulių dramos teatrą džiaugiasi žiūrovai, džiaugiasi kolegos. O kaip jaučiatės jūs pati? Labai gerai jaučiuosi, nes dveji metai lyginant su 18 metų profesionalios patirties, ne tas laikotarpis ir būtų keista, jog grįžęs į darbą nebežinotum, kur scena, kur durys, kur žiūrovas. Profesiniai įgūdžiai taip lengvai nepasimeta. Nors aš galvojau, kad didesnė ta duobė bus. Kai vaikštinėdavau su vežimėliu ir sutikdavau kokį kolegą, tai klausinėdavo, kaip tu grįši, ar nebus tau baisu. Atsakydavau: jei aliejaus nepapilsit, tai gal nepaslysiu, nepargriūsiu. (Juokiasi).
Be to, nežinau, ar čia taip specialiai man repertuarą sudėliojo, ar taip ir turėjo būti, kad grįžau po truputį su nedideliais vaidmenimis – tarsi apšilimas toks buvo, kol pasiekiau dabar Norą.
Dabar repetuoju ir naują vaidmenį „Gražuolėse“. Stebiu save ir kolegas, ar nebus labai manęs praaugę ir scenoje, ir partneriavime, ar nesakys, kad neįmanoma besusišnekėti. Bet ne, labai gražiai viskas. Esate sakiusi, kad bus keista grįžti į spektaklius, kuriuose vaidinote, kad spektaklis, nerodytas keletą metų tarsi numiršta, o ir pats keitiesi, cituoju „vėl jame vaidinti – nonsensas“. Su jūsų grįžimu į sceną po trejų metų pertraukos grįžta išsiilgta H. Ibseno pjesė „Nora“. Ar grįžtate ta pati Nora?
Nerodomas spektaklis turi tokią savybę kaip koks nevalytas daiktas, kaip rūbas sudulkėti ir, atrodo, paskui jį velkiesi ir lyg nebepatogu. Bet per tą laiką ir siūlės išsinešiojusios kitaip gulasi, per tą laiką atsiranda ir kitokios išminties, tos pauzės suteikia kitokio matymo, tarsi leidžia pažiūrėti iš šono, net ir į patį save. Kai vaidinau anksčiau ir mano personažas sakė, kad turi tris mažus vaikus, tai aš taip ir įsivaizdavau: tris mažus vaikus, lėlytes. O dabar, kad ir vieną vaiką turėdamas, tu gali suprasti, koks jaudinantis tas kalbėjimas apie tuos vaikus, kokia baimė dėl jų, jei šeima sugriūtų. Moteris, tarsi vilkė, kuri kovoja už tą šeimą, pastato daug apsaugos sienų.
Pati Ibseno pjesė „Lėlių namai“ (režisierius Sigitas Račkys pasirinko pavadinimą „Nora“) – tai ta dramaturgija, kuri patikrinta laiko, kurios neįmanoma nugramzdinti. Ir, kai mūsų nebebus, ji bus vaidinama, taip kaip Čechovas, kaip Dostojevskis, kaip Strindbergas, taip ir Ibsenas. Tai tos medžiagos, kuriose užkoduotos amžinosios tiesos, kurias atpažįsta ir dabartinė moteris. Kiek dabar tokių moterų, kurios gyvena tokiose „lėlių namuose“, kartu su vyru lanko įspūdingus renginius ir vietas, tačiau joms aiškiai nurodyta, kas galima ir kas ne, galbūt ir smurto namuose prieš jas yra. Sukuriamas vienas šeimos paveikslas viešumoje, o kitas – namuose ir moteris vaidina tarsi lėlė. Labai džiaugiuosi, kad tas spektaklis išsaugotas repertuare, labai pasiilgau, labai geri scenos partneriai, noriu ir save pasitikrinti. Tai labai stiprus moters vaidmuo.
Lygiagrečiai kuriate visai naują ir kitokį – žaidybinį mįslingos Širdžių damos vaidmenį būsimoje pavasario premjeroje – spektaklyje „Gražuolės“ pagal to paties pavadinimo Vladimiro Zabulajevo ir Aleksejaus Zenzinovo pjesę, kurią Šiaulių dramos teatre režisuoja klaipėdietė Agnė Dilytė.
Ta pati pjesė visai kitokia. Tai iš tų dabar madingų, ypač Rusijoje, pjesių (Šiaulių dramos teatre viena tokių jau yra Vyrypajevo „Valentinų diena“), kuriose dialogai parašyti tarsi čia ir dabar, tekstai tokie laisvi, tai toks daugiau šou, toks šiuolaikiškas pateikimas, kai autorius ne tik leidžia, bet ir pataria improvizuoti, siekiant kad pjesė būtų gyva panaudoti kokį šiuolaikinį juokelį ar politiko kaukę, kad žiūrovas atpažintų. Ir tų moterų tipažai tokie, kad žiūrovas atpažins savo direktorę, kaimynę ar kurią kitą.
Jos visos – gražuolės. Kuo graži moteris? Bet tos moterys tokios skirtingos visos, skiriasi jų mentalitetas. Pavyzdžiui Širdžių dama, kurią aš vaidinu, tai tokia išprususi, viską žinanti, tačiau turinti tiek kompleksų ir užkėlusi taip aukštai reikalavimų kartelę kitam žmogui, kad lieka viena kentėti savo vienatvės. O va, kita gražuolė – Princesė – visai kitokia: ji tokia drąsi, jos gyvenimo siekiamybė visai kita, tai dabartinių popgrupių gražuolės tipažas, kuris tarsi sako „aš įėjau tokia graži ir to pakanka, aš leidžiu jums manimi žavėtis“. Kita gražuolė Atamanė visko gyvenime turėjo pasiekti pati. Ji gal tik atrodo grubi, bet ji žino, kokia kaina visko yra. Tie penki charakteriai kiekvienas ryškus ir skirtingas, turėtų būti daug žaismės tarp jų ir jumoro.
Kalbino Asta Šiukšterienė
