Kritiškas žvilgsnis į savo kultūrą, pasak filosofo Daliaus Jonkaus, yra būtinas, jei nori pažinti savo šalies kultūrą ir save.
„Reikia išeiti iš namų, reikia būti svetimu, kad suprastume, ką reiškia turėti savo namus, kas yra sava kultūra“, – teigia jis ir priduria, kad užsienyje supratęs, jog be Lietuvos gyventi negalės – savęs tapatinimas su savo šalimi ir kultūra buvo labai stiprus, tad D. Jonkus visą laiką save projektavo į savirealizaciją Lietuvoje.
Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos katedros vedėjo nuomone, sugebėdami peržengti supratimą, kad mūsų kultūra yra vienintelė ir tik mūsų papročiai ir tradicijos yra galimos, sugebėdami priimti kitas vertybes ir tradicijas, pripažindami, kad šalia yra ir kitos kultūros, praturtiname ir savo kultūrą.
1983-iaisiais išvykote studijuoti filosofijos į Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas). 1988-aisiais universitetą baigėte. Ar galima sakyti, kad studijų laikotarpiu pirmą kartą buvote arčiausiai kitų kultūrų?
Kai sugalvojau studijuoti filosofiją, Lietuvoje tuo metu tokių studijų nebuvo. Nusprendžiau vykti į Leningradą. Ten ir įvyko tas pirmasis susitikimas su skirtinga kultūra, nes šalis kaip ir buvo ta pati – Tarybų Sąjunga, – tačiau skirtumų buvo.
Važiuodamas studijuoti šiek tiek romantizavau Rusiją: mane ji domino kaip klasikinės kultūros šalis. Per literatūrą – F. Dostojevskį, L. Tolstojų ir kt., – ne tik rusų, bet ir pasaulinę, iš dalies pradėjau domėtis kita kultūra.
Tačiau skirtumai iš tiesų egzistavo. Iš pradžių pamačiau, kad Rusija skiriasi savo dydžiu. Žmonės, su kuriais susidūriau, leido suprasti, kad net ir pati Rusija yra labai skirtinga. Skiriasi Maskva nuo Sankt Peterburgo, skiriasi Šiaurės Rusija nuo Pietų.
Tokios studijos man buvo iš tiesų tam tikras pasaulio atvėrimas. Kitas kultūras pažįsti per žmones, o žmonės suvažiavo ten studijuoti iš viso pasaulio. Tuo metu Lietuvoje tai buvo labai neįprasta – Lietuvoje užsieniečiai nestudijavo.
Leningrade daugiausia buvo atvykusių iš socialistinių šalių, bet buvo ir iš Ispanijos, Portugalijos, Graikijos, Afganistano, Vietnamo, Pakistano, Jemeno.
Ir įsivaizduokit, visi tie žmonės gyvendavo viename bendrabutyje, tad bendrauti teko daug. Teko pažinti vienas kitą, o tokiu būdu mes visi pažinome ir kitas kultūras.
Tai leido suprasti, kad kultūra nėra uždara. Tai buvo pirmasis pažinties su kitomis kultūromis langas.
Kas labiausiai domino?
Mane ypač domino Lotynų Amerikos kultūra. Tuo metu kaip tik buvau prisiskaitęs G. G. Marquezo, J. L. Borgeso, J. Cortazaro ir kitų rašytojų. Žavėjausi jais. O Leningrade galėjau susipažinti su žmonėmis iš Kolumbijos, Argentinos, Peru, Meksikos...
Ar Lotynų Amerikos kultūra tuo metu buvo egzotika, kuri dėl savo tolumo, nepasiekiamumo labiausiai masino, traukė?
Studijavau laisvėjimo laikotarpiu, po L. I. Brežnevo mirties. Ideologiniai varžtai jau buvo atsileidę.
Susidomėjimas Lotynų Amerikos kultūra kilo natūraliai. Tie žmonės buvo itin laisvi ir artimesni man palyginti su žmonėmis iš arabų šalių, Turkijos, Afganistano ar Vietnamo. Su pastarosiomis šalimis ir jų kultūromis vis tiek kontaktas buvo kiek sunkesnis. Gyvenau su vietnamiečiais studentais viename kambaryje, ir kiek buvo įmanoma, su jais susidraugavau.
Stengiausi būti tolerantiškas, nes ką reiškia gyventi viename kambaryje ar viename koridoriuje su kitataučiais? Čia visi kalbasi, groja savo muziką ir pan. Ir padėtis radikaliai buvo pasikeitusi – Lietuvoje vis tiek nebuvo tuo metu nei juodaodžių, nei geltonodžių, nebent retsykiais turistas koks užklysdavo. Tai atvėrė man visai kitą pasaulio supratimą.
Mane pradėjo labiau dominti Lotynų Amerika, kadangi jų žmonės man buvo kultūriškai artimesni: jiems europietiška, Vakarų kultūra buvo nesvetima.
Taip atsitiko, kad studijuodamas Leningrade susipažinau su savo žmona: ji sužavėjo mane savo pasaulio matymu ir savo kultūra, kuri traukė. Ji buvo iš Lotynų Amerikos, per ją pradėjau dar labiau pažinti Lotynų Amerikos kultūrą.
Universitete ir pats buvote užsienietis. Jūs pažinote kitas kultūras, o kažkas mėgino pažinti lietuvių kultūrą. Ar tai padėjo nenutolti nuo savo šaknų?
Kitų kultūrų pažinimas man yra įdomus dar ir dėl to, kad pažindamas kitas kultūras, geriau pažįsti save ir savo kultūrą. Čia visuomet įžvelgiu grįžtamąjį ryšį: kitų kultūrų pažinimas yra ne šiaip egzotikos vaikymasis, ne šiaip smalsulio patenkinimas. Tai yra tam tikras savęs ir savo kultūros pažinimas.
Pažindami kitas kultūras įgyjame galimybę kritiškai pažiūrėti į save.
Aš supratau, kokia yra maža Lietuvos kultūra, tiksliau, kokia maža, uždara ji buvo tuomet. Man buvo, sakyčiau, per ankšta joje. Išėjimas į pasaulį buvo iš tiesų ribotas: kad turėtum kažkokį santykį su kitu pasauliu, turėjai važiuoti į Maskvą ir tik iš ten buvo galima išvažiuoti į užsienį.
Lietuva tuo metu prie Baltijos jūros atrodė beveik kaip pasaulio pabaiga.
Bet į Lietuvą – uždarą ir ankštą – vieną dieną vis tiek sugrįžote.
Tas sugrįžimas nebuvo lengvas. Po studijų išvykau į žmonos tėvynę Kosta Riką. Supratau, kad Tarybų Sąjungoje gyventi negalėsiu – po studijų jutau, kaip viskas buvo suvaržyta, o pažinęs, kad gali būti ir kitoks pasaulis...
Tuo metu buvo 1988-ieji. Tai permainų Lietuvai metas. Atsidūręs užsienyje supratau, kad be Lietuvos gyventi negalėsiu – savęs tapatinimas su savo šalimi ir savo kultūra vis tiek buvo labai stiprus, tad pažindamas kitus kraštus ir kitas kultūras visą laiką projektavau save į savo kultūrą ir save siejau su tokiais tikslais, kuriuos galėčiau realizuoti būtent savo kultūroje, dirbdamas savo šaliai.
Emigranto gyvenimas nėra lengvas. Tuo labiau, kad turint mano profesiją – esu filosofas – apskritai sunku save realizuoti svetur. Tam reikia nemažai laiko, pastangų, nes reikia prisitaikyti.
1990-aisiais grįžome į Lietuvą.
Lietuvos nematėte ištisus septynerius metus. Kaip ji Jums tada atrodė?
Grįžome prieš nepriklausomybės paskelbimą. Juk grįžome iš laisvo pasaulio, o lietuviai dar buvo suvaržyti, jie tik vadavosi iš stereotipų, sovietinio žmogaus varžtų.
Dauguma žmonių nebuvo matę pasaulio. Dabar atrodo natūralu, kad visi gali laisvai keliauti. Jaunimas tais laikais keliavo be pinigų, autostopu...
Buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi žmonių požiūris į pasaulį, kaip laisvėjome per savo atvirumą pasauliui.
Pradžia buvo iš tiesų labai sunki, ir gyvenimas Lietuvoje, kai supranti, kad gali būti kitaip, atrodė sunkiai pakeliamas.
Tad grįžęs pasijutote svetimas tarp savų – ar galima taip nusakyti tuometę Jūsų jauseną?
Be abejo, nes per septynerius metus įsigyvenau į kitą kultūrą. Tam tikra prasme jaučiausi svetimas tarp lietuvių net būdamas Leningrade: daliai lietuvių buvo būdingas paniekinamas požiūris į rusus, kuris man buvo svetimas, todėl aš palaipsniui nutolau nuo lietuvių.
Vyko susvetimėjimas su savo kultūra, atsirado tam tikra distancija ir kritinis požiūris: mačiau ne tik tai, kas yra gera, bet įžvelgiau ir trūkumus. Provincialumas, uždarumas ar siauras nacionalizmas man atrodė visiškai svetimi dalykai, todėl grįžęs į Lietuvą save jaučiau kaip svetimą. Kad vėl gyvenčiau, atkurčiau ryšius, reikėjo laiko.
Tas laikotarpis, kai gyvenau svetur, iš tiesų buvo kaip emigracija, todėl suprantu žmones, kurie išvyksta ir suprantu, kaip jiems sunku sugrįžti, nes juk gyvenimas nestovi vietoje, jis keičiasi.
Kai šiandien žvelgiate į lietuvius, ar galite tvirtai sakyti, kad esame atviri kitoms kultūroms?
Manau, dabar atvirumo yra daugiau nei prieš dešimtmetį. Jauni žmonės tampa atviresni ir šia prasme išmintingesni. Manau, situacija keičiasi, nors tam dar reikia daug pastangų.
Galima ir kita tendencija, kurią irgi reikia paminėti. Atrodytų, tas pasaulio atvirumas turi skatinti pažinti kitas kultūras, tačiau atsiranda ksenofobija , lietuviai nepasitiki kitais. Žmonės patys išvažiuoti nori, bet nenori, kad kas nors kitas atvažiuotų į jų šalį.
Tuomet atsiranda kitokio pobūdžio uždarumas: bandoma kaltinimus dėl įvairių blogybių suversti svetimiems žmonėms, kurie atvyksta į mūsų kultūrą ir naudosis mūsų sukurtomis gėrybėmis.
Tai yra iššūkiai, kurie, manau, laukia Lietuvos. Tai bus tam tikras mūsų tolerantiškumo išbandymas.
Ar mes tiesiog nesame dar pasirengę, dar nesame pakankamai atviri?
Šiuo aspektu, manau, lietuviai gyvena dar pakankamai uždarame pasaulyje. Vakarų pasaulis yra pliuralistinis, daugiaetniškas. O Lietuvoje yra stiprus etnocentrizmas.
Ta kultūra, kuri yra atvira, yra ir stipri. Tik ta kultūra, kuri gali nebijodama savęs prarasti megzti kontaktus ir paimti iš kitų, kas yra geriausia, gali išgyventi šiuolaikiniame pasaulyje.
Uždara kultūra yra pasmerkta, ji negali konkuruoti, išgyventi.
Kiek lietuviai yra stiprūs, kad būtų atviri, priimtų teigiamas naujoves ir kartu išlaikytų savo savastį?
Čia reikia kalbėti apie žmones. Visa kultūra yra konkretūs žmonės, kurie mums yra pavyzdžiai. Aš tokių pavyzdžių tarp mokslininkų, filosofų, rašytojų žinau tikrai nemažai. Ir jie ne Lietuvoje gyveno ištisus dešimtmečius. Jie sėkmingai įsiliejo į kitų šalių kultūrą – sakysim, A. J. Greimas Prancūzijoje, V. Kavolis JAV, A. Mickūnas subrendo kitur. Šių asmenybių pavyzdžiai rodo, kad galima būti atviram kitai kultūrai ir tokiu būdu išsaugoti savo tapatybę.
Tos asmenybės būdamos atviros perėmė iš kitų kultūrų, kas geriausia, ir tokiu būdu sustiprino mūsų kultūrą. Ir Lietuvą jie parodė esant lygiavertę kitoms kultūroms.
Nemanau, kad turėtume turėti kompleksų dėl to, kad esame maži.
Kaip tad galima praturtinti savo kultūrą?
Kultūra, mano manymu, negali būti pagrįsta viena etnine kultūra.
Juk reikia kalbėti apie mus siejančius, jungiančius – bendražmogiškus – dalykus, tam tikrą pripažinimą, kad nepriklausomai nuo priklausymo vienai ar kitai šaliai, kultūrai, nepriklausomai nuo socialinės padėties mes visi esame žmonės ir turime sugebėti atrasti asmenybes, kurias mes galime mylėti, gerbti, pripažinti.
To siekimas turėtų būti realizuojamas nepriklausomai nuo kultūrinės patirties, todėl aš visą laiką kultūros skirtingumą suprantu kaip tam tikrą įvairovės pripažinimą – pripažinti savo kultūrą kaip išskirtinę reiškia pripažinti ją iš tikrųjų kaip vieną tarp kitų kultūrų, kad ji visą laiką yra šalia kitų kultūrų.
Kitaip sakant, savo kultūros išskirtinumą tam tikru momentu reikia paneigti, kad galėtum į ją pažvelgti kritiškai.
Jeigu mes sugebame peržengti supratimą, kad mano kultūra yra vienintelė ir tik mano papročiai ir tradicijos yra galimos, jeigu mes sugebame priimti kitas vertybes ir tradicijas, tuomet mes praturtiname ir savo kultūrą. Mes pradedame į pasaulį žiūrėti kaip į savo namus.
Kiekvienoje kultūroje galime jaustis kaip namie ir kartu kiekvienoje kultūroje mes niekada iki galo nesijausime savi, nes net ir savoje kultūroje, būdami kritiški, išliekame šiek tiek svetimi.
Filosofai sako, kad iš tikrųjų žmogus būdamas savo namuose niekada nebūna visiškai savas, nes jei būsime prie savo namų taip prisirišę, kad susitapatinsime su jais, mes nesuprasime, ką reiškia turėti savo namus.
Reikia išeiti iš namų, reikia būti svetimu, kad suprastume, ką reiškia turėti savus namus, kas yra sava kultūra.
Šiandien daug kalbama apie globalizaciją. Kurlink pasaulis kultūros požiūriu eina?
Sutinku, kad pasaulis darosi globalus. Yra įvairios koncepcijos, kurios skirtingai globalizaciją arba pasaulio vienijimąsi įvardina. Globalizacija – kai pasaulis tampa vienas, kuomet visos kultūros yra glaudžiai susijusios.
Ir tas pasaulio vienijimosi procesas prasidėjo ne dabar, o seniai. Net supratimas, kad esame žmonija, formavosi irgi palaipsniui: viena gentis žmonių iš kitos genties nepripažino, nelaikė jų žmonėmis, galvojo, kad tik jie vieni yra žmonės.
Ir žmonės, susidūrę su kitais, susidūrę su labai skirtingomis kultūromis, kėlė klausimus, kas yra žmogus, kaip žmogus gyvena, ar žmogus gali gyventi taip skirtingai ir pan.
Manau, pasaulio vienijimasis yra neišvengiamas, ir jis yra nevienareikšmis procesas.
O ar žmonėms siekti vienos – bendros – kultūros pasaulyje, Jūsų nuomone, nėra utopiška?
Susidurdamas su žmonėmis iš kitų kultūrų jaučiu bendrumą, ypač dirbdamas savo profesinį darbą: pamatau, kad tam tikrais klausimais kalbėti gali labai nedaug filosofų. Ir suprantu, kad dirbu labai mažoje bendruomenėje – tokių žmonių yra kelios dešimtys visame pasaulyje.
Tad kas yra ši kultūra, su kuria susitinkam? Tai ir yra bendra kultūra.
Kalbino Monika Kutkaitytė
