Tapo žinoma apie trečiąjį apsikeitimą kaliniais su Rusija, kuris užtikrino 26 ukrainiečių, įskaitant 10 moterų, paleidimą. I.Vereščiuk tai patikino interviu „Reuters“.
Ji sakė, kad iš maždaug 1700 karių ir civilių, šiuo metu laikomų Rusijos ir prorusiškų separatistų, jai labiausiai rūpi 500 moterų ir veiksmai su jomis.
„Jie verčia juos stovėti, neleidžia atsisėsti. Jie skuta galvą, verčia kiekvieną dieną nusirengti, kad galėtų atlikti tyrimą. Jie žemina žmogaus orumą“, – sako Vereščiuk.
„Jie nori, kad mes išsigąstume. Jie nori, kad verktume ir būtume aukos. Bet mes nesame tokie. Mūsų merginos ir moterys... prašo mūsų toliau kovoti dėl pergalės“, – pabrėžė ji.
Primename, kad Rusams šaltakraujiškai žudant okupuotų Ukrainos miestų gyventojus, į viešumą iškyla vis daugiau širdį spaudžiančių civilių istorijų. Ukrainietė Viktorija papasakojo apie kraupią akimirką, kai per sprogimą neteko vyro ir dukros.
„Buvo sprogimas, ar šaudymo garsai. Jis mane apkurtino. Galinis automobilio stiklas subyrėjo į mažus gabalėlius. Vyras šaukė, kad lipčiau iš mašinos“, – pasakojo Viktorija Kovalenko.
Praėjus devynioms karo dienoms, Viktorija su vyru Petro nusprendė bėgti iš Černihivo, esančio Ukrainos šiaurėje. Pora norėjo apsaugoti savo dukras – dvylikametę Veroniką ir vienerių Varvarą.
Šeima pasiėmė būtiniausius daiktus ir išvyko iš namų. Išvykstant iš miesto Jahidnės kaimo link, kelias suprastėjo ir automobilis nebegalėjo pravažiuoti per akmenis. Moters vyras išlipo ir ėmė traukti akmenis nuo kelio. Po kelių sekundžių į jų automobilį ėmė šaudyti.
„Mano vyresnėlė Veronika pravirko, nes mano galva buvo prakirsta pro šalį skrendančios stiklo šukės, aš kraujavau. Veronika ėmė šaukti, jos rankos drebėjo, bandžiau ją nuraminti.
Ji išlipo iš automobilio, aš ėmiau ją sekti. Išlipdama pamačiau ją krentančią. Tada pamačiau, kad ji jau be galvos.
Bandžiau išlikti rami, ant rankų laikiau savo mažą dukrytę, turėjau ją apsaugoti“, – pasakojo Viktorija.
Moteris nebematė ir savo vyro, o jo tyla jai buvo ženklas, kad mylimojo taip pat nebėra. Tolesnė para našle likusiai moteriai su kūdikiu ant rankų tapo tikru išlikimo išbandymu.
Viktorija su mažąja Varvara prisiglaudė priparkuotame automobilyje, tačiau tada ir vėl prasidėjo apšaudymas. Supratusi, kad automobilyje nesaugu, Viktorija pabėgo į pastatą, kuriame buvo apsigyvenę kareiviai.
Kitą dieną moterį su mergaite rado rusų kariai, jie jas pagrobė ir laikė mokyklos rūsyje. Viktorija su Varvara parą laiko buvo laikomos neįsivaizduojamose sąlygose. Aplinkui jas nuolat mirė žmonės, negavę reikiamos medicininės pagalbos, o jų kūnų niekas nerinko ištisas dienas.
Viktorija atskleidė, jog rūsyje buvo 40 žmonių, kurie buvo priversti ankštame rūsyje sėdėti be elektros ir dusdami. Tualeto taip pat nebuvo – tam tikslui rusai primėtė kibirų. Tokiose sąlygose Viktorija turėjo susigyventi su mintimi, jog neteko mylimo vyro ir dukters.
Ukrainietė paprašė savo pagrobėjų atvežti Petro ir Veronikos kūnus į rūsį, kad galėtų juos palaidoti. Veronikos buvęs vyras rusams nusiuntė sumaitoto automobilio ir palaikų nuotraukas – pastaruosius vos buvo galima pažinti.
„Buvo kovo 12-oji. Jie paskambino ir pasakė, kad važiuosiu pamatyti, kur juos palaidos. Jie buvo palaidoti miške, dviejuose kapuose. Vienas karstas buvo didesnis. Buvo pastatyti du kryžiai su vardais“, – pasakojo Viktorija. Moteris negalėjo net deramai palaidoti mylimų žmonių – belaidojant ir vėl pasipylė kulkos.
Dabar Viktorija Kovalenko su dukra yra saugios – moteris su mergaite apsistojo Lvive.
