Šeštadienį 28-erių profesionaliame ringe dar nenugalėtas (15-0) lietuvis surems pirštines su meksikiečiu Ramziu Agatonu (18-5-3).
„Meksikiečių charakteris yra tvirtas, - apie artėjančią aštuonių raundų kovą kalbėjo lietuvis. – Jie nepasiduoda: lupi, lupi, o jie toliau eina į priekį. Tai yra valios boksininkai. Būtent tai jiems padeda skinti pergales“.
Nepavydus juodadarbis
„Kuo aš esu stiprus? – susimąstė E. Kavaliauskas. - Treneris sako, kad mano smūgis yra stiprus. Bet pats to nejaučiu. Būna, kad per treniruotes mušu maišą ir kartais rankas net atjungia. Raumenys neatlaiko. Valia, technika? Nežinau. Sunku kalbėti apie save. Talentas? Ne. Savęs prie tokių nepriskirčiau. Juodadarbis aš. Einu į salę, nes neturiu talento: pirmas į salę ir paskutinis iš jos. Toks mano ir išskirtinumas – juodadarbis“.
Pasak boksininko, sena patarlė, bylojanti, kad „juodas darbas laimi prieš talentą, kai talentas nedirba“ yra tiesa. „Svarbiausia yra juodas darbas. Žinoma, gerai, kai tau būna duota gamtos... Pavydas? Nepavydžiu. Man duota būti darbininku“, - šypsojosi Egis.
Paklaustas, kaip jaučiasi prieš kova, jis nukirto, kad su patirtimi didėja vidinė ramybė. „Anksčiau būdavo labai sunku. Ypač dėl svorio metimo. O dabar nestresuoju, - sakė E. Kavaliauskas. - Aišku, žmona galėtų papasakoti daugiau, koks būnu nepatenkintas tam tikromis situacijomis“.
Ramentai nepatiko
Didesnį stresą E. Kavaliauskas jautė, kai po pergalės prieš Cameroną Krealą treniruotės metu patyrė pėdos traumą, kuri privertė stabtelėti. „Vaikščiojau tarsi zombis... Nesupratau, kodėl taip atsitiko, nesupratau, kodėl būtent dabar, - teigė boksininkas. - Reikėjo poros dienų, kol supratau, kad yra kaip yra. Nieko negalėjau pakeisti“.
„Treniruotės metu su Virgilijumi Stapulionu judėjome. Jau septintas raundas buvo. Jis smūgiavo, lenkiausi į šoną ir, pyst, tarsi nikstelėjau koją. Suskaudo. Pavaikščiojau, pasirodė, kad čiurną išsisukau. Būna juk kartais, - ramiai apie savo traumą pasakojo boksininkas. - Kitą dieną dar krosą prasibėgau, dviratį pamyniau, pasportavau, o tik penktadienį nulėkiau pas daktarą, pasakiau, kad man šiek tiek skauda. Peršvietė koją ir atėjo pas mane su ramentais“.
Natūralu, kad pirmasis E. Kavaliausko klausimas daktarui buvo „O kam man jų reikia?“
„Jis man pasakė, kad koja lūžo. Žiūrėjau į tuos ramentus ir galvojau, kad juokauja seneliukas. Jis visada mėgsta pajuokauja. Parodė man nuotrauką – lūžęs pado kaulas. Bandžiau jam įrodyti, kad galiu boksuotis, - prisiminė lietuvis. - Bet jis neleido, nuvažiavau pas ortopedus, kurie paklausė, ar man reikia vaistų nuo skausmo. Pasakiau, kad man jų nereikia. Jie, žinoma, negalėjo patikėti. Su įtvaru teko vaikštinėti šešias savaites. Tokia depresija buvo – tikra kančia su tuo įtvaru. Nepatiko man su tais ramentais šokinėti.Užsiknisdavau“.
Spaudi „gazą“ ir leki
„Kai sulaukiau leidimo sportuoti, jaučiau nedidelę baimę judėti. Tačiau greitai išmokau negalvoju per treniruotes apie tą koją. Mes taip per šparingus daužomės, kad galvą reikia saugoti, nėra kada galvoti dar ir apie koją. Taip draskomės, kad vieną dieną treneris mane pasikvietė ir pasakė, kad pasaugočiau save: draskytis reikia ne treniruotėse, o ringe“, - sakė E. Kavaliauskas, netrukus prisiminęs vieną linksmiausią patirtį gyvenime.
„Parduotuvėse yra vežimėliai su varikliukais... Kaip mašinytės – spaudi „gazą“ ir leki, - šypsojosi boksininkas. - Jomis dažniausiai naudojasi žmonės, kurie paprasčiausiai tingi vaikščioti, kurie sveria po 150 kilogramų. O aš visur su tais ramentais vaikščiojau po parduotuvę, tačiau pamačiau ir nusprendžiau pabandyti. Įšokau ir supratau, kad visai gerai“.
„Nesijuok, bet dabar kartais atėjęs į parduotuvę noriu atsisėsti ir prasilėkti, bet esu sveikas – gėda būtų. Kur matyta, kad sveikas bernas su vežimėliu po parduotuvę važinėtų“, - juokėsi E. Kavaliauskas.
Į virtuvę - draudžiama
Paklaustas, kaip sekėsi šįkart prieš kovą mesti svorį, E. Kavaliauskas atsiduso. „Nors ir „pasipuošęs ramentais, vis vien kiekvieną dieną su žmona keliaudavome į sporto klubą. Darydavau pratimus viršutinei kūno daliai: rankoms, pečiams, krūtinei, presui, tačiau negalėjau pritūpimų daryti, - pasakojo boksininkas. - Dar man pasisekė, kad žmona yra dietologė, ji sureguliavo mano mitybą. Uždraudė man visas nesąmones. Nukrito greitai šįkart visas mano riebalas“.
Egis prisipažino, kad dietos metu jam sunkiausia atsisakyti dviejų dalykų: čipsų ir guminukų.
„Visi boksininkai miršta dėl saldumynų. Aš galiu susilaikyti. Tačiau laikantis dietos man negalima sūraus maisto, tarkime, čipsų. Atsisakyti čipsų? Tai yra didžiausią mano kančia. Šeštadieniais žmona man leidžia suvalgyti ką nors negero. Tai žinau, kad galiu truputį čipsų suvalgyti“, - šypsojosi boksininkas. – o guminukų gaunu po dešimt per dieną. Žmona viską paskaičiavusi“.
Sportininkas teigė jau supratęs, kad su žmona neverta ginčytis dėl mitybos.
„Nes žinau, kad nieko vis vien negausiu. Iš pradžių būdavo, kad pasislėpęs vis ką nors užkrimsdavau - žinodavau, kur viskas paslėpta. Esu mėgėjas paskanauti, jeigu žiūriu kokį nors filmą, tai man būtina ką nors kramsnoti, - juokėsi E. Kavaliauskas. - Į virtuvę vaikštinėdavau slapta, o dabar niekas manęs ten neleidžia. Jau, žiūrėk, sėdim vakare, žiūrime filmą, o aš pakylu nuo sofos - tuoj sulaukiu klausimo „O ko į virtuvę eini?“. Griežtai viskas pas mus. Tačiau labai dėl to džiaugiuosi“.
Tikras palengvėjimas
Boksininkas prisipažino, kad jau laukia kovos: „Įsivaizduok, pasiruošimas truko tris mėnesius. Laivas tik sekmadienis – ryte bažnyčia, parduotuvė, truputį pailsiu, o pirmadienį vėl į salę“.
Anksčiau likus savaitei iki kovos dėl sunkaus svorio metimo E. Kavaliauskas stengdavosi nuo visų pabėgti, pasislėpti. „Niekam nekeldavau ragelio, nebent skambindavo vadybininkas. Su juo pakalbėdavau. Tačiau daugiau su niekuo nebendraudavau. Nueidavau į salę, apsirengdavau, kiek reikia, pasportuodavau ir „viso gero“. Nulėkdavau į pirtį ir sukandęs dantis sėdėdavau, tikėdamasis, kad niekas neužkalbins, nes tikrai būdavo sunku, kankindavausi. Išprakaituodavau, lėkdavau namo ir žiūrėdavau filmus“, - pasakojo boksininkas. – Tačiau dabar, kai žmona šalia, yra kur kas lengviau.
Jis teigė, kad laukdamas arenoje savo kovos, klausosi muzikos, sprendžia kryžiažodžius arba žaidžia galvosūkių tipo žaidimus telefone. „Rūbinėje sėdime tris valandas iki kovos. Kas miega, kas sėdi, kas žvengia su draugais, - kiek surimtėjo E. Kavaliauskas. - Artėjant kovai mintys jau dėliojasi, kaip turėčiau ringe judėti“.
„Labai laukiu išėjimo į ringą – „greičiau, greičiau...“ Kai išgirstu savo išėjimo į ringą muziką, atsipalaiduoju, nes žinau, kad jau einu – viskas, darysiu savo darbą. Tai yra tikras palengvėjimas“, - šyptelėjo boksininkas.
